Graikijoj išplaukėm į ekskursija vežlių tų tokių didelių pažiūrėt. Laiveliai nedideli, visi prieš kitus sėdi, kokie 20-30 žmonių gal. mes du lietuviai, visi kiti graikai/serbai, susikalbet neįmanoma. Pakeluj sustojom kažkoiam miesteli pasivaikščiot. grįžus i laiveli jau kapitonas pasirodė išgeręs. Po su serbais plaukiant iki vėžliuku, gėrė visą laiką. tai jau kai plaukėm atgal, tai mūsų kapinotas atidavė vairą kažkiokiam serbui ir ėjo šokt. laivelis visas siubuoja, visi girti šoka. tada jau tikrai galvojau, kad nuskesiu ten bet praplaukėm siaip ne taip

Mes sicilijoj kai buvom, ten jiems su anglu visiems ne kazka, tai su vieno restorano savininku teko per google translite bendraut, iseinant jis susuko : viva la technologia! Buvo lb juokinga

Barselonoj buvo. Užsisakėm gyvenamąją vietą per booking.com. Ateinam pagal adresą. Ten nei kokio hostelio, nei ko panašaus. Pirmam aukšte kavinė ar pan., aukščiau – gyvenamieji butai (na, kaip ir pas mus būna). Vaikštom, klausinėjam, kur čia hostelis. Niekas nieko nežino (kas angliškai supranta ). Mes jau tokios pasimetusios, kur čia eit ir t.t. Įėjom į tą pastatą (kaip tik paštininkė atėjo). Lipam aukštyn, skambinam į duris. Vieni kaimynai nieko nežino, kiti nieko nežino… Galiausiai vienas pasakė, kad nuomoja bute kambarius, reikia savininkui paskambint, jis atvažiuos (bet jo visada tenka ilgai laukt). Na, ok, paskambinom ir gal dvi val dar po to laukėm.

Paskui, kai jau gyvenom, girdim skambina į duris. Atidaryti negalim. Pažiūriu pro langą – apačioj prie durų likimo draugės. Po kurio laiko atėjo: trys moterys, kokių 60+ metų, su didžiausiais lagaminais į šeštą aukštą lipo (lifto nėra). Paskui sužinojom, kad latvės jos.

Kas labai prajuokino, tai kad Valensijoj (tos pačios kelionės metu buvom Barselonoj ir Valensijoj) gyvenom antram aukšte, bet buvo liftas. Tiesa, ten irgi sunkiai įėjom į vidų, bet nenebuvo taip “smagu”.

Amerikoj kavinėj sėdim, užsisakėm maisto ir kavos. Kavą pila iš tų kavinukų priėję. Išgėrėm, po to ateina, sako refill, refill? Mes no no. Po to kokį trečią kartą sako: taigi papildymas jau nemokamas. Mes tada YES YES

Mes su draugu buvome Filipinuose, tokioje labai neturistinėje vietovėje, aplink mus kilometro spinduliu daugiau turistų nesimatė. Nusipirkom kelto bilietus, kad persikeltume į kitą salą. Keltas didžiulis, dviaukštis, su belekiek žmonių. Mus patikino, kad jis išvyks už pusė valandos. Tai kadangi buvome labai alkani, nuėjom į prie prieplaukos esantį greito maisto restoraną, užsisakėm valgyti, sumokėjom pinigus ir įeina kažkoks vyriškis, kuris mums sako – vaikai, jūsų keltas išvyksta DABAR. Na ką, mes griebiam už kuprinių, bėgom į keltą, įsitaisom antram aukšte, sėdim, laukiam, keltas nejuda iš vietos… Jau nervas ima, gal dar pavalgyt būtume spėję. Ir matom ateina prie mūsų panelė, nešina supakuotu mūsų maistu! Pasirodo visas milžiniškas keltas su minia žmonių laukė kol mums padarys valgyt, kad galėtų išvykt. taip Filipinai įsiminė kaip draugiška, gerų žmonių šalis

Dar prisegu nuotrauką iš kelto iliustravimui, miegojimui buvo tokios dviaukštės metalinės lovos kaip kalėjime.

Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.

<div

Su drauge varėm į Kosą,ta kelionė buvo pilna įspūdžių pirmiausia visi smagumai prasidėjo nuo to kad draugė “pamenė” telefoną oro uoste,lėkė jo ieškot net į lėktuvą,bet pasirodo jos tel buvo lagamine,tada su autobusu važiavom iki viešbučio,nuvažiavom ne ten kur reikia,sėdėjom galinėj stotelėj su lagaminais ir nežinojom ką daryti,po to lipom į kitą autobusą,vairuotojui pasakėm kad mus ten ir ten paleistų, sako ok ok.važiuojam važiuojam kaip nieks nieko nesako,draugė nuėjo pas vairuotoją paklaust kur mūsų stotelė,o pasirodo vairuotojai kas kažkiek laiko keičiasi ir sėdi visai kitas vairuotojas..žodžiu lipom betkurioj stotelėj.nuėjom į betkurį viešbutį paklaust gal žino kur mūsų viešbutis randasi.tai ačiū Dievui kad netoli pėsčiomis teko eiti. Atėjom su didžiausiais lagaminais suprakaitavę ir murzinos kambaryje dušas buvo su tokia srove kaip iš gaisrininkų šlangos,negalėdavau dušo galvos nulaikyti rankose ko pasekoje,po maudynių vonios grindys plaukdavo.visas atostogas buvo visokių nutikimų. O pabaigoje atostogų reik važiuot į oro uostą nuėjom į registratūrą paprašyt kad taxi iškviestų,sako taksi šiandien streikuoja(nevažiuoja). O autobusai daug vėliau pradeda važiuoti. Gerai kad vienas darbuotojas su mašina sutiko mus nuvežti iki oro uosto, bet mašina dvivietė.. tai ką su drauge sėdėjom ant vienos sėdynės prisisegę vienu diržu negana to mentai visą kelią važiavo iš paskos,meldžiausi kad nesustabdytų iki šios dienos prisimenam savo atostogas tai juokas ima.

Mano istorija labai paprasta. Atostogavau Graikijoje ir viešbutyje nutiko toks gan gėdingas dalykas Buvau viešbučio kieme prie baseino. Deginausi, maudžiausi. Ir atėjo laikas eit į viešbučio vidų, tai norėjau nusiprausti chliorkių smarvę, o ten lauke buvo tokie dušai, kur vandens čiaupai buvo prie dušo ir tie čiaupai buvo du. Tai ką jūs galvojat….. Aš tokia sau drąsi tik kaip čiupau sukt tą čiaupą, o ten pasirodo buvo žolės laistymo čiaupas ir įjungiau visoj vejoj esančius vandens purškiklius Ir visas vanduo ten pradėjo bėgti ant gultuose besideginančių poilsiautojų. Visi pradėjo blaškytis ir šokt nuo tų gultų. (O jeigu esat pastebėjusios dažnai prie gultų ten guli su telefonais, plančetėm ir t.t ) Galvojau nu naaaafik dabar tai bus…. Puoliau užsukinėt kraniuką ir nuleidus galvą visiem mekenau: I’m so sorry…… Ir dingau greit į kambarį

iki asaru prisijuokiau nuo tokiu istoriju

Kažkaip labai didelių kuriozų neprisimenu. Šiaip Italijoj turėjom plaukti paskutiniu keltu iš salelės esančios labai dideliame ežere. Atplaukia keltas numatytus laiku, parodom bilietus, įlipam. Bet vienas jūreivis vis kartoja “Bardolino, Bardolino”, galvoju įdomu, ką čia reiškia… tada prisiminiau, kad yra miestelis visai kitoje ežero pusėje, nei mums reikia. Tai jau nuiminėjo laivo tiltelį, kai su drauge supratom, kad reikia šokti iš šito laivo. Būtume nugrybavusios ir paskutinį traukinį po to praleidusios… neįsivaizduoju, kaip būtume grįžusios tą naktį į savo miestelį

Kai keliavom naktiniu traukiniu į Armėniją, norėjom I klasės bilieto – dvivietės kupė. Bet tokios vietos jau buvo išparduotos, tai galvojom, čia tai bus kelionė su kokiais dviem armėnais mažytėje kupe per naktį. Bet ką darysi… jau priėjom prie traukino, matosi prisėdę tose kupė išsirengusių armėnų, kai kurie matosi alų geria, kortom pliekia, taip jo… tada priėjo traukinio darbuotojas, pažiūrėjo į mūsų bilietus, nulėkė su viršininku pakalbėti, ir nuvedė vis tiek mus į atokiausią vagoną, kad galėtume ramiai važiuoti. Tai buvo faina bet vis tiek vienu momentu iš kažkur atsibaladojo girtas armėnas ir 20 kartų paklause: “kaip jums padėti?”, bei dar 20 kartų – “rašykit mano numerį”. Užsirašėm, kad greičiau atsikabintų, bet pamiršęs vėl liepdavo rašyti vos spėjo išeiti iš mūsų kupė, iškart durim trenkėm ir užsirakinom

O Jerevane tas vaikinų dėmesys toks, kad kartą ir parduotuvėj slapstytis reikėjo jie nepiktybiniai, bet labai įkyrūs. Nors kartais padeda tas įkyrumas, vienas šalia sėdėjo valandą laiko kalbindamas, nors sakėm, kad nenorim susipažinti, kol galiausiai pavargom ir sutikom eiti kavos