labai liūdna
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
jaučiuosi baisiai vieniša. Neturiu jokių bendravimo problemų, nesu nei stora nei baisi, o ir intelekto taip pat netrūksta, palaikyti pokalbį nėra labai didelis iššūkis. Į savo gyvenimą įsileidau tik vieną draugę, dar porą artimų irgi turiu, tačiau kasdien man vis kažko trūksta, gal to, kas būtų arčiau, tvirčiau. Man nėra pavydu, kad aplinkui mano draugės laimingos su savo antrosiomis pusėmis, džiaugiuosi už jas, anksčiau manęs tai neveikdavo, tačiau dabar pradedu jausti trūkumą viso to. Gal dėl to, kad jaučiuosi kiek “atsilikus” nuo visų. Po velnių man 17, ir aš vis dar nežinau ką reiškia mylėti. Ir aš nuoširdžiai nesuprantu kodėl, bendrauju, nesu apsimetėlė ar šiaip engiamas asmuo, niekad nebuvau kuo nors blogai pagarsėjus ar apkalbinėjama už nugaros, kaip minėjau, nesu nei baisi nei stora. Tačiau kuo toliau tuo labiau žmonės vis pastebi man, kad užsidarau savyje. Aš to nepastebiu ir tikrai nenoriu likti viena su savo mintimis ir visokiomis depresijomis. Net nežinau kam rašau, vistiek žinau jog daugumai jūsų tai atrodo juokinga, tačiau aš vis dar tikiuosi kad atsiras panaši mergaitė su mano istorija.
Tikrai labai liūdna būti ištisai vienai jau 17metų. 17 sušiktų metų. Kas su manim negerai? Kasdien bendrauju su žmonėmis, visų amžių, abiejų lyčių bei skirtingų požiūrių į gyvenimus. Taip niekad ir nebuvau ko nors sudominus antram pokalbiui, ar aš tokia viena…?
“Po velnių man 17, ir aš vis dar nežinau ką reiškia mylėti”
Čia trolinimas ar itin ūmi paauglystės forma?
Dar paauk ir pasikeis požiūris. arba ne.
aš pakankamai banalaus mąstymo: mano manymu, iš to, ką matau kasdien, jaučiuosi kiek atsilikusi būnant 17os ir neturėti nei pirmos simpatijos, nei meilės nei susižavėjimo. Ta prasme kas su manimi negerai
Man atrodo iš didelio neturėjimo ką veikti blogos mintys kyla. Dabar tiesiog turi per daug laiko, kurį išnaudoji gailėjimuisi savęs.
Kaip suprantu, paauglyste dar nesibaige.
“nesu nei baisi, nei STORA” užkliuvo šie žodžiai… Kodel stori žmonės tokie nuvertinami? aš pati esu kuda, bet niekad nesuprasiu kodėl stambus žmonės paverčiami kažkokiais monstrais. Ir aplamai, savo kelyje esu sutikusi nors ir stambių, bet labai šaunių ir simpatiškų žmonių!
Priauk svorio, mazvaike.
man neužkliūna, vertinu pagal bendraamžių nuostatas bei normas
Na, matosi, kad tamstos smegeneles neatitinka absoliuciai jokiu normu )
Man 26 ir kankina panašios bėdos, tiksliau klausimas: ,, Kas su manim negerai”? Bet nafik, gana save ėst, ir taip nesąmonė kažkokia..
argumentuok prašau man šį teiginį ok
Dieve mano ko čia siuntat visos Autore gal tiesiog į savo kasdienybę įtrauk daugiau veiksmo vietoj to, kad sedėtum namuose surūgus ir skūstumeis išeik į miestą prasiblaškyk, kad ir su ta pačia viena drauge, užsirašyk į kokį nors šokių būrelį. Dalyvauk visur daugiau važiuok į stovyklas ir t.t. Norėdama kažką pakeist pradėk nuo savęs , o ne ieškok kaltų. Kažkur kažkada gerą frazę mačiau “gal ne pasaulis nusigrežė nuo tavęs, o tu nuo pasaulio”. Tai va jei tu sedėsi namuose užsidarius ir kažko lauksi, tai niekas taip nepasikeis….
man irgi 17, tačiauu… niekada negalėjau skųstis, kad neturiu draugų ar tiesiog artimo žmogaus.. Manau užtenka, vieno gero draugo(ės) nei milijono, iš kurių visi su kaukėmis.. papraščiausiai, reik negailėti savęs, užsiimti kokia tai veikla, dalyvauti renginiuose, išnaudoti tą amžių kuriame dabar gyveni ir pamatysi, nesėdint prie kompo ir rašant atsiprašant pasigailėjimo prašančius laiškus, tiek pačiai lengviau bus, tiek žmonėm atsiversi kokia asmenybė esi iš tikrų. Gal tiesiog nesuteiki progos jiems to pamatyt?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
