,,Visų pirma, labai atsiprašau, kad lindau į tavo facebook susirašinėjimus, el.paštą.

Nenorėjau būti psiche, kuri nepasitiki ir tikrina asmeninius pokalbius.

Bet..kuri būtų pasielgus kitaip?

Sužinojau, kad apsikabinęs blondinę, Tomui sakei “tegu lieka tik tarp mūsų”. Turbūt gaila, kad neliko.

Sužinojau, kad rašei JOMS, kad su draugais bendravai visai, kaip kitas žmogus, nei bendrauji su manim.

Sužinojau, kad puikiai moki apsimetinėti.

Sužinojau, kad nesi toks auksinis, kaip atrodei.

Kai draugės skųsdavosi, kad jų bernai lopai, neištikimi, bendrauja su kitom…galvojau, kad auksą šalia turiu.

Ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Atleisčiau ir tą “tegu lieka tarp mūsų”, ir tuo chatus, ir tuos nervus, ir tuos nekalbadienius. Pamirščiau viską, pasistengčiau vėl pasitikėti. STENG-ČIAU-SI. Bet tu nerodai jokio noro kažką keisti, TU NET NEATSIPRAŠEI. TU NET NERAŠAI. TU NESISTENGI.

Tai kam?

Jei užaugę gyvensim kartu, turėsim vaikų, sukursim šeimą…sunkumams iškilus tylėsim? O vėliau, praėjus nervams, apsimesim lyg niekur nieko?

Atrodo, myli, nori, sieki. Kalbi apie vaikus, ateitį, mane, save, MUS. Bet, kas iš to, jei tai tik kalbos?

Atrodo, myli, nori, sieki. Apkabini, pabučiuoji, paguodi, nuramini, saugai, rūpinies, domies, pralinksmini, giri… Bet, kas iš to, jei bėdai ištikus užsidarai “oloje”?

Trečia diena, kaip nieko iš tavęs negirdžiu. Bijau, ar tu sveikas, gyvas, ar gerai jauties, ar tau nieko neskauda…Bet, palauk. Ar tu apie mane bent galvoji?

Kodėl tu nesi tas, kuris dievina savo panelę – jai supykus, atvažiuoja iš bet kur, bet kada, galvoje besisukant mintims “kaip reikės jos atsiprašyti???”

Kodėl tu esi tas, kuris slepias, pyksta, bando įrodyti savo tiesas, kuriam principai yra svarbesni nei mylimas žmogus?…”

Išsiliejau. Blemba, panos, ar likę ant šios Dievo pamirštos žemės dar padorių, ištikimų, atvirų vaikinų???