Visus kūrinius, kurie nėra pozezija Biliūno, Savickio, Apučio Noveles, Altorių šešėly, Dievų Miškas, Balta Drobulė…

paaiškinkit kas man

o tai paaiškinkit ką kartot iš tos prozos ir dramos jei privaluomuose autoriuose jos beveik nėra?

Jei kam reikia kuriniu konspektu, rasykite i pm.

Čia šįryt gavome nuo mokytojos, gal kam taip pat pravers

Laba diena, Ketvirtokai,

siunčiu Jums lietuvių kalbos mokytojos ekspertės, vertinimo komisijos pirmininkės, R. Dilienės patarimus-tikiuosi, kad kam nors pravers. Sėkmės.

Pagarbiai-mokytoja

Pirmiausia pakartokite autorius, jų kūrybą, bent jau prozą ir dramą. Tam išmokite bent po vieną sakinį, pristatantį patį autorių (tai bus kontekstas), ir tada 3 – 5 sakinius apie svarbiausią jo kūrinį. Taip išvengsite to vadinamojo absoliutaus nulio, kuris rašomas, jei nesiremiama nė vieno iš nurodytų autorių kūryba.

Antra, išmokite apibūdinti istorinius laikotarpius (carinės priespaudos metai, nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, sovietinė okupacija, pokaris ir t.t.) ir bent po vieną autorių iš laikotarpio (parenkant autorius egzaminui žiūrima, kad jie būtų skirtingų laikotarpių).

Trečia, pasiieškokite gražių minčių kelioms egzistencinėms temoms – apie tėvynę, tautinę tapatybę, žmogaus ir gamtos ryšį, žmogų ir istoriją, šiuolaikinę visuomenę, žmogaus savybes (dorybes ir ydas), laiką, gyvenimo prasmę, tikslą, idealus, vertybes ir kt.

Ketvirta, diskutuokite su draugais įvairiomis temomis iš programos, analizuokite kūrinių situacijas ir veikėjų pasirinkimus gyvenimo kryžkelėse, lyginkite visa tai su savo supratimu. Taip ir kūrinius pakartosite, ir temas bei problemas paaanalizuosite. Beje, probleminis temos suvokimas būtinas, jei norite daugiau taškų, nei minimumas.

Vakare prieš egzaminą pamedituokite, nuraminkite savo protą ir jausmus. Kaip sakė vienas išminčius, “Ir tai praeis…”. Sėkmės visiems.

dėkui labai

Hmmm, dabar, žinok, net pati susimąsčiau, toj privalomoj literatūroj dauguma tik kenčia, verkšlena, tai kokia ten ir ta laisvė…

Na ir šiaip, kiek esu rašiusi rašinių, tai visad stengiuosi pagrįsti tą poziciją, kad absoliuti laisvė neegzistuoja, žmogus vis tiek yra kažkam įsipareigojęs, na, o kaip kontraargumentą reikėtų kokį ale ‘laisvą’ įmesti tarkim, Vaižgantas, kaip asmenybė, manau, yra laisvas žmogus, laisvas Kamiu “Svetimo” Merso, nes galiausiai įveikia gyvenimo absurdą ir nebijo maištauti prieš sociumo nustatytas normas…

Sunku labai dabar kažkaip sumąstyti, nes vis galvoju, koks yra tas ‘laisvas’ žmogus…(:

Manau, kad galima, bet čia jau būtų labai slidus reikalas vien su literatūra, nes vieniem vertintojams gali ir neįtikti. Jeigu nepradėsi analizuoti kaip literatūriniam rašiny, kaip nors išeis susieti su dabartimi, samprotausi, tai gal ir nieko.

Bet šiaip geriau įterpti kokį matytą spektaklį, renginį, galbūt remtis kokia nors asmenybe, filmu,

o kokie autoriai labiausiai tinka rašant apie laisvę?

Na, manau, kad ne itin vykęs argumentas būtų (: Žiūrint, kuria kryptimi pačią temą suksi, bet kuo siejasi asmeninė žmogaus laisvė su tuo, kaip gali išlikti Lietuva? (: Juk laisvas žmogus – nebūtinai tautiškai vieningoje ir laisvoje Lietuvoje..

Kokie autoriai tinka rašant tema apie laisvę? ar M.Daukša ” postilė ” tiktų? rašyčiau, kad kurdamas, jis jaučiasi laisvas, nes Lietuva gali išlikti tik vienu būdu – išlaikydama savo kalbą. ?

manau, kad taip