Sveikos,

Nežinau ką daryti jau gal 2 savaites verkiu.

Prieš porą metų susipažinau su vienu vaikinu,bendravom nelabai daug,karts nuo karto per baliukus susitikdavom,bet per pastaruosius metus labai susibendravom. Radom daug ką bendro,tik bėda buvo,kad jis buvo iš ,,Jaunimo mokyklos” t.y. jeigu taip lietuviškai šlykščiai tariant iš nevykėlių mokyklos,bet jis tooks fainas žmogus,kad net nebūčiau pagalvojus,kad jis iš ten gali būt. Na ką,prieš pirą mėnesių pradėjom draugaut. Papasakojau mamai apie jį,bet kai pasakiau,kad jis iš ,,Jaunimkės” mama beprotiškai supyko. Dabar studijuoju kitame mieste,odontologiją. Jis dirba mano gimtajame mieste,bet mama visiškai neleidžia man su juo bendraut. Buvo pc,telefoną atėmus,neleisdavo susitikt su juo ar net su draugėm susitikt,dabar liepia jom pas mane ateit,o manęs neleidžia niekur. visai NIEKUR.

Paskutinis lašas buvo vakar,šeip aš gyvenu bendrabutyje,tai ji man vakar pasakė,kadfaš turėsiu eit gyvent pas jos seną draugę,į kažkokį butą kartu su ja,kad ji galėtų kontroliuot mane(kad nesusitikčiau su juo) Aš nebegaliu,man plyšta širdis,mama net į kalbas nesileidžia,siūliau jais su juo susipažint o ji vis šaukia ant manęs ir šaukia,net pakalbėt neleidžia su ja normaliai. Ką man daryt? Kaip pasielgt? Nes aš nebegaliu taip daugiau….