labas visiems, kurie skaito mano temą

parašysiu ir aš savąją

esu 15metų mergaitė, kuri nuo mažens mėgo valgyti daug ir viską. tėvai džiaugėsi, kad mergaitė laiminga, pavalgius, sveika. bet kažkaip staigiai mamai pradėjo rodytis, kad man kažkas negerai, kad tokia neturiu būti. aišku, visi mamytei sakė ‘ne, baik tu, nenusišnekėk, viskas su mergaite gerai’, tačiau mamytė pasiekė savo ir privertė mane nuvežti į Kauno klinikas, pas endokrinologus. padarius tyrimus paaiškėjo, kad man gresia diabetas ir jei nenoriu juo susirgti, privalau nustoti valgyti viską iš eilės, ypač riboti cukrų, nes velniškai pakilęs insulino kiekis. tiesa, tada man buvo 13metų, todėl tuo metu nesijaudinau dėl jokio diabeto, ar tuo labiau, kaip atrodau. mama kasdien kaldavo į galvą, kad turiu prisižiūrėti save ir panašiai, tačiau tie žodžiai galiodavo max 2valandas. ir toliau bandėme važiuoti pas endokrinologus, ten bandyti kažką išpešti, kol pagaliau pati pradėjau mąstyti, kokia bus mano ateitis, kaip aš gyvensiu, nes diabetas visgi, nėra maloni liga, mąsčiau, kad negalėsiu turėti vaikų, kad aplamai man ateityje bus sunku, o ką jau bekalbėti apie dabartinius draugus.. kasdien klausiausi patyčių, su manimi niekas nebendravo, būdavo stebuklas, jei kokia mergaitė mane užkalbindavo. pamąsčiusi apie viską supratau, kad pagaliau reikia kažką daryti. dėl savęs, dėl savo ateities. gaila, negražiai pasakysiu, buvau visiškai durna ir ėmiausi drastiškų priemonių- visiškai atsisakiau maisto, gėriau tik vandenį. negana to, alinau save gana intensyviu sportu. užsirakindavau kambary, kad nekiltų pagunda valgyti. sakysit, o kur buvo tėvai? tėveliai daug ir sunkiai dirbo, tuo labiau kad buvo vasara, darbų pakankamai abiems, grįždavo vakare, paklausdavo ką valgei, pasakydavau kad tą ir aną ir viskas gerai. svoris pradėjo kristi, jaučiau kaip gražėju, atsirado net daugiau draugų. iš 72kg svoris nukrito iki 60kg. pradėjau tilpti į rūbus, tėveliai ir aplinkiniai pastebėjo kad pagražėjau, visiems buvo smagu, kaip sakiau, atsirado ‘draugų’. atrodo, gana, viskas gerai, bet toli gražu ne.

man užsišvietė, kad turiu dar kūdintis, man to reikėjo. tapau anoreksike, per dienas į burną neėmiau nei kąsnio, nei menkiausio. dideliu sportu ir savęs alinimu pasiekiau tai, ko norėjau- 50kg. turėjau labai gražią figūrą, tačiau vis dar mečiau svorį. buvo nukritęs iki 45kg (ūgis buvo 172cm), atrodžiau kaip kaulas, vėl prasidėjo patyčios, tačiau ‘draugų’ vis dar turėjau, visi norėjo su manimi bendrauti, sulaukiau net vaikinų dėmesio, ir gana daug, kas man, būnant 15metų, keista, tačiau nėra svarbu. tėvai susirūpino, giminės irgi, nebežinojo ką daryti. nusprendė nuvežti mane pas psichologą, nes ryškiai matėsi anoreksija. ačiū Dievui, kad gavau tokius tėvus, kurie supratingi, kuriems rūpi. jų ir psichologo dėka anoreksija išnyko, susipratau, pradėjau bent kažkiek valgyti, laikui bėgant priaugau iki tų pačių 50kg. tačiau ir dabar man nėra gerai. baisiausi padariniai kamuoja iki dabar, sunku. nežmoniškai slenka plaukai, lūžinėja nagai, visiškai nusilpęs organizmas, dėl to ir dabar jau savaitė guliu lovoje su 40 temperatūra. pastoviai silpna, pykina, sunku rytais lipti iš lovos.

viso to reikalo dėka visiškai atsisakiau mėsos ir cukraus. neprisiverčiu į mėsą net pažiūrėti, šlykštu, bėgu iš virtuvės, nors šeimoje ir giminėje absoliučiai visi valgo mėsą kasdien.

aš tiesiog noriu pasakyti visiems, kurie turi to nelemto antsvorio, NIEKADA nesikeiskite dėl kitų, viską darykite dėl savęs ir savo ateities. nes padarius ir pasikeitus dėl kitų, kaip padariau aš, pradėsite smarkiai gailėtis. jau daug laiko galvoju kaip gerai man buvo anksčiau. dabar be galo sunku atsirinkti kad ir tuos pačius draugus, buvo sunku atsistoti ant kojų mokantis ir vėl tapti klasės pirmūne. sumažėjo patyčių, tačiau nebuvo verta savęs kankinti. tad jei ir turite tuos papildomus kilogramus, arba juos pasilikite, arba juos numeskite šalin labai apgalvotais būdais, nes vėliau teks gailėtis ir niekas nebepadės