Up, dar netrinkit temos

Sėkmės

Sveika! Labai įdomu dar įdomiau, kaip pasiekei to, kad gavai vietą? ar mokaisi kur, ar kam nors mokėjai už tai?

@dija1994

@nitka26

Kažkada seniai jūs manęs klausėt detaliau info apie parodą, sakiau pranešiu, kai ateis arčiau laikas. Tai pranešu

Mokama?

Esu baigus dailės akademijoj tapybos magistrą. Po baigimo toliau dirbu savo srityje. Vienoj bendroj parodoj mane pastebėjo dailininkų sąjunga ir pasiūlė erdvę surengti parodą. Tad rengiu

Šiaip ne. Pati paroda nemokama. Tiesiog ten dažnai vyksta koncertai, o jie yra mokami. Tai jei pataikytumėt nueit, kai yra koncertas, tai nežinau kaip. Pvz ir po mano atidarymo bus koncertas, bet valdžia sakė, kad į parodą praleidžia ir nieko daugiau nereikalauja. Atėjus dienos metu, pagrindinės durys būna užrakintos, reik eiti per kiemelį. Įėjus pasisakyti budinčiam, kad eini apžiūrėti parodą ir pasirašyti Parodų yra dvi salės antrame aukšte.

Nu bandysim ateit ačiu ,kad pranešei

„Kasdienybės portretai“

Esu Gintarė Marčiulynaitė – jaunoji tapytoja. 2012 metais baigiau VDA Kauno dailės fakultete tapybos magistrą. Po baigimo nenuleidžiu rankų ir toliau dirbu savo srityje.

Save atradau tyrinėdama gyvūnus ir jų buvimą šalia žmogaus. Pradėjus tapyti savo šuns portretus perėjau prie temos apie gyvūno priklausomybę nuo šeimininko, kurį pabrėžiau pavadžiu. Jų neatsiejamą draugystę ir stiprų ryšį. Nors dažniausiai darbuose tiesiogiai nerodau žmogaus, bet jo buvimas visur jaučiamas: šešėliai, išmintas sniegas, mašinų keliai, ar galiausiai namų interjeras. Fone dažniausiai matoma mano aplinka, kelionės, pasisvečiavimai. O pastebėti mažieji draugai nuo šiol bendrauja su žiūrovu. Iš romantiškų ilgesingais žvilgsniais žvelgiančių šunų paveikslų galiausiai mano kolekciją papildė ir katės, per kurias kalbu apie kitokią žmogiškų vertybių problematiką.

Visi kūriniai yra gimę iš realių situacijų ir realių vietų. Iš tos pilkos ir niūrios kasdienybės, kurios dažnas nebepastebi. Visi nenuilstamai skubame, bėgame civilizacijos apsuptyje, todėl kviečiu stabtelti akimirkai, pažvelgti į mano pasaulį ir pasidalinti savais išgyvenimais.

o neturite kitu darbu? technika atdirbta, bet darbai tai tokie meh, jokios minties, nieko. labai noreciau ka nors su mintim jusu nutapyta pamatyt ar ten kas fb viskas?

Net mano islauzas nupieštas

@seraphina Mintis yra, per mažai gilinotės. Arba tiesiog nematot, nes žiūrit į kiekvieną kaip į pavienį paveikslą. Jie sudaro tam tikrus ciklus, kurie pasakoja skirtingas temas. Bakalauro darbai (rudi portretai) yra šuns laukimas grįžtančio šeimininko. Ką jis veikia namuose būdamas vienas? Lūkuriuoja. Nei miega, nei valgo. Guli ir laukia. Dažniausiai ant laiptų, nuo kurių mato savo kambarį, mato lauko duris ir langą. Ramios pozos, ilgesingas žvilgsnis. Laukime nieko daugiau ir nebėra.

Magistrantūros tema buvo apie gyvūno priklausomybę nuo savo šeimininko. Jo apžabotą laisvę, jo pasaulio dydis yra tik tiek kiek šeimininkas leidžia laikydamas šunį už pavadžio. Apskritai gyvūnas yra gamtos dalis, bet kadangi jis gyvena su žmogumi, jis gyvena civilizacijos pasaulyje. Bet jis nėra civilizacijos dalimi. Jis nei ten nei ten. Jo natūralią gamtos aplinką keičia mašinų provėžos, kurios nuolatos kinta ir nyksta. Šalti ir pilki tonai, niūrumas, kurį sukelia šiuolaikinis lekiantis pasaulis. O tas šunelis klaidžioja tarsi vienas, bet ne vienas, nes jis visad yra pririštas prie šeimininko. Gyvena jis su žmogum. Žmogaus namuose. Ir miega žmogaus pataluose, o ne ant žolės. Miego būsena vėl gi yra dviprasmė. Ji dažnai tapatinama su mirtimi. Šuo vienu metu tarsi yra čia ir tuo pačiu kažkur toli. Gėlėti patalai gali priminti gėlėtą pievą, po kurią galbūt laksto miegodamas šuo. Arba karstą. Tapant tą darbą, mano šuo mirė. Todėl paskui atsirado darbas, kur matomos tik mašinų provėžos ir šuns šešėlis. O pačio šuns nebėra. Tai laikinumas. Civilizacijos ir gamtos priešprieša.

Po to buvo ciklas darbų, kurie tiesiog pavieniai buvo užsifiksavę mano atminty ir aš juos turėjau įgyvendint, kad ramiai atsisveikinčiau su savo augintiniu. Tai tarsi iš padebesių žengianti figūra, plyštanti, arba nubraukta. Kaip kad pasakymas sau “viskas”. Vienam darbe dar matomas šuo su pavadėliu, su labai ilgais žiemiškais šešėliais, o kitame darbe tas pats sodas, bet jau tuščias, šuns nebėra, likęs tik išmintas sniegas.

Po to prasideda kiti šunys, vienas bėgantis tirpstantis, pilkas šuo pilkame parke, matoma ir pravažiuojančios mašinos ištįsus lempa. Vėl gi miestas ir gamta. Skirtingi pasauliai bet kartu viename. Tirpimas, nykimas – tai yra mintis.

Auksinis šuo ant būdos, būda jam fiziškai atrodo lyg per maža, tai rodo sunkų šuns gyvenimą. Bet būda ir kaip jo postamentas. O šuo dėl savo saugojimo funkcijos tampa auksiniu. Ir jis išdidžiai stovėdamas ant būdos atrodo kaip statula. Tame darbe iškeliu populiariausią šuns naudą žmogui – saugojimą. Bet tokį senovišką mąstymą. Šuo tik prie būdos, tik prie lenciūgo.

Arba kur vaivorykštė krenta tik ant šuns, rodo kad jo pasaulis yra linksmesnis nei mūsų. Nors jis kantrus ir ištikimas. Kartu su savo šeimininke klauso kažkieno pasakojimo.

Ir taip, facebooke ne visi mano darbai.

Yra dar kačių. Tuose darbuose iškeliu žmogiškųjų vertybių problematiką. Kas svarbiau? Žmogaus patogumas, ar gyvūno norai? Tai yra tas kraštutinumas, kada augintinis pradeda lipti šeimininkui “ant galvos”. Ramus ir įžūlus. O žmogus jam atiduos paskutinį kąsnį ir gyvens skurde. Tai yra problemos parodymas. Nors visus darbus vienija jaučiama meilė ir nuoširdumas.

Čia trumpai, apie mano darbų mintis.

O, atsiras ir daugiau Išlaužiečių ne tik tavo jis