Ai, žmonės kai kuriose vietose priburia daugiau nei reikia, o ten, kur iš tikro vyksta ir kaip vyksta, net neįsivaizduoja. Kai dar stojau į medkę man būrė, kad be šansų, tik dėdžių ir tetų vaikeliai praeina. Baisiausia, kad ne tik kaimo bobutės taip kalbėjo, bet ir tėvai. Nieko kito nerašiau, stojau ir įstojau į vf. Kai nuo pirmų kursų pasakiau, kur rezidentūrą planuoju, vėl visi pirštais sukiojo, aiškino, kad be šansų, viskas užsakyta, net ir patys studentai. Stojau, įstojau. Aišku, šiuo metu esu klane. Taip, saviem vietų sukuria, kiek reikia. Taip, tėvukai vaikelius jau nuo ankstyvo amžiaus mokina įgūdžių, perteikia praktikines žinias, kai tu tuos įgūdžius pradedi įgyti tik nuo rezidentūros. Taip, savo vaikelius prirašo prie straipsnių, mokslinių darbų, tad daug lengviau surenkami bonusai. Nebūtinai jie lepšiai ar idiotai. Prastumia į tarptautines konferencijas nuo pirmų rezidentūros metų, kai tu negauni tam finansavimo. Kai tėvai mokina savo vaikelius praktikos, kažkam tenka kompensuoti popierinių darbų perteklių. Taip sakant, jei kažką mokina labiau, kažkas turi likti apmokintas mažiau. Paprašo kolegų, kad cikluose prižiūrėtų, praktikos negailėtų. Visi likę daro tai, ko nespėja ar nebaigia pirmieji. Kai oficialiai pasakyta, kad doktorantūra eina tik po rezidentūros, tėvelių vaikeliai pirmais rezidentūros metais priimami ir į doktorantūros vietą. Tai galioja tiek LSMU, tiek VU.

Standartiniai klausimai rezidentūroje: tai kurioje ligoninėje tavo tėvai dirba?; tėvukas gal X specialybės? O tai gal tada mama gydytoja?

Vienas smagesnių pamintijimų, pasakius, kad giminėj medikų nėra ir įvardijus paprastas tėvų specialybes – “O tai kodėl tada Jūs ne taksistė, kasininkė ar traktoristė?” ir “Durna Jūs, kad čia įstojote, vietos Jums čia nėra”.

Nemačiau, kad papildėte klausimą. Į (ne)retorinį, berods, atsakiau ir taip. Galiu papildyti, kad mano patirtis su mūsų med. sistema, tarp kitko, labai labai liūdna (nors sutikau ir puikių visiems padedančių bei atlygio nesitikinčių medikų). Ir labai užjaučiu žmones, kurie tai patiria jau nebegalėdami patys savimi pasirūpinti.

Ir nepaisant to, kad reikiamų pažinčių pas save tikrai atrasčiau, man taip ir nekilo ranka paskambinti ir pasiskųsti dėl to, kaip gydytojai mane skriaudžia. Nes tas „prasimušimo per pažintis“ jausmas net kai esi pacientas yra šlykštus. Bet tema ne apie mane.

Ką norėjau pasakyti – tai, kad pernelyg emocionaliai reaguojate. Žinau žmonių, kurie ir įstojo į „neįmanomas“ specialybes (chirurginiai profiliai, į kuriuos VF vietų būna kiek – viena, max. dvi?), ir didžiosiose ligoninėse įsidarbino be jokių pažinčių ir užnugarių. Tarkim, kad tokia jų netyčinė sėkmė.

@pavasario_lietus , o kokios specialybės klasifikuojamos kaip tos, kuriose privaloma turėti užnugarį? Čia šiaip, smalsu tik.

@renga apie kokią rezidentūrą kalbate?

Visos chirurgijos, akuserija- ginekologija, dermatologija. I gastrus, kardiologija irgi mistiniu metodu reik.

Aj dar pora situacija prisiminiau.

1. Kursioke ejo pakalbet su viena centro direktore del mokslinio darbo. Tai jai buvo pasakyta, kad nesistengtu ir kad jos net uz pinigus i rezidentura nepriims.

2. Gavau egzo kazkada 9, kai tikejaus 10. Nuejau perziuret darbo, nu ir tikrai keistai pataisytas labai, apvalinta nei siaip nei taip. As bandziau graziai paklaust, kodel pas mane 9. Man ten ir taip ir anaip aiskino, kad negali man 10 rasyt. Na as tada destytojai i akis pasakiau, kad parasysiu apeliacija ir issiaiskinsim tuo budu. Sekantis jos klausimas buvo i kokia specialybe noriu stot. Kad mane gali dabar pat nuvesti pas atitinkama vedeja, supazindint, idarbint ligoninej padejeja ir veliau gausiu vieta rezidenturai. Nu likau pribloksta tiesiog. (Pas jokius vedejus nejau, jei kam kyla klausimas).