autore,laikas juk turi uzgydyti visa zaizdas,jai tu jo nesusitinki,gyvenate vienas nuo kito toli…O kuo butent jis tave taip patrauke?gal neesi dar turejusi rimtu santykiu uz tai tau jis kazkoks ipatingas?

na o kodel tu negali buti su juo,jai jau nebegali pamirsti?kovok del jogal jis tau yra skirtasis,kad negali pamirsti

Būna būna taip. Va aš jau pora metų.. nėra dienos, kad nepagalvočiau. Ir žinau, kad reikia eit toliau, dairytis toliau, gyventi pirmyn, bet nei vienas dbr sutinkamas neprilygsta jam, nei vienas nemoka taip pasakyti, nei vienas neturi tokio balso, nei vienas taip nesupranta kaip jaučiasi mergina, nei su vienu nesijaučiu tokia rami ir saugi. Ir žinau, kad reikia žengt pirmyn (jis nusprendė, kad mes negalime būti kartu), bet visados yra ta viltis, kad galbūt jis sugrįš, galbūt po pusmečio, gal po metų, o gal po dešimties. Galbūt dar susitiksim. Sudėtingas dalykas tie lyčių santykiai. Sakykit ką norit, bet vistiek galioja sena kaip pasaulis taisyklė – vyras yra užkariautojas. Čia ir menas, reikia mokėti laviruoti tarp jausmų rodymo ir nepasiekiamumo, nes jei vyras pajus, kad jūs jau alpstate vien nuo jo prisilietimo, o dėl savo jausmų nebus tikras, jis gali išsigąsti, gali pagalvoti, kad meluojat, ir išvis jam neįdomi tokia, kuri jau “išsilydžius”. Palikite vyrui erdvės medžioklei, tegul jis jaučiasi nugalėtoju. Žinau, tai sunku. Aš negaliu bendrauti su žmogum, kuris man atgrasus ir negaliu atgrasiai bendrauti su žmogum, kuris man mielas. O tada tas mielas žmogus pamato, kad man jau varžteliai atsisuko ir pabėga, nes jam nebeįdomu. Tačiau man baisu girdėti, kad dauguma merginų teka už tokių, kurie joms iš pradžių visiškai nepatiko, apie kuriuos galvojo fui koks žemas, aj koks lopas ir pan. Aš neįsivaizduoju tokios santuokos. Na ir kas, vyras kad ir ant rankų nešiotų, vargu jis man būtų dėl to patrauklus. O tie nešiojimai praeina, kas tada lieka…? Netikiu pamilimais po to kai iš pradžių apie žmogų galvojo neigiamai. Esu nuomonės When you know, you know. Ir nereikia tada jokių nei pagyvenimų kartu, nei išbandymų. Jei tai tas žmogus, eisiu su juo ir per ledą, ir per ugnį, koks jis bebūtų.

Aš jau nebegaliu jo kalbinti, man jau savigarba neleidžia, per daug dariau pirmų žingsnių, gana. O tu galbūt gali jį pakalbinti kaip draugė, paklausti kaip sekasi. Pasistenk išlikti šiek tiek paslaptinga, neparodyk, kad alpsti dėl jo.

Va čia ir pasimato gerumas būti vyru. Būtum vyras, siektum ir siektum jos dėmesio kokiais tik nori būdais. O va megina esi, nesikabinsi per prievartą, jau belieka tik laukti ir tai arba bus likimas, arba ne. Na dar galima atvirai pasikalbėt.

sutinku,kad nereikia kartis ant kaklo,nes vaikinams tai nepatinka,patinka paslaptingumas,paprastumas,nuosirdumas,bendrauk kaip su geru draugu ir veliau pamatysi rezultatus,buk jam isklausancia gera draugeo veliau matysi kaip jis reaguos i tave,gauk jo pasitikejima tavimi kaip gera pasnekove

SANITEX!

Turėjau ir aš panašią istoriją paauglystėj. Nuo 9 klasės buvau beprotiškai įsimylėjus savo brolio klasioką, plius jis buvo geras mano brolio draugas, tai matydavau jį dažnai. O kai pamatydavau… tai kojos linkdavo, širdis atrodė tuoj iš krūtinės iššoks… Iš tolo buvo matyt, kaip aš lydausi jį pamačiusi . (dabar tai juokingai atrodo). Po gal 2 metų (gal ir anksčiau, gerai, kad mano brolis moka gerai saugoti paslaptis) jis sužinojo, kad man patinka, ėmėm daugiau bendrauti, man buvo labai gera, kad TOKS vaikinas man dėmesio skiria, bet staiga jis pasakė, kad nieko nebus tarp mūsų. Buvau gal 11-okė, o jis metais vyresnis. Baigęs mokyklą išvažiavo į kitą miestą studijuoti, tai daugiau nei metus nemačiau jo. Tačiau jis metė mokslus ir grįžo atgal į mano miestą. Tada atėjo į svečius pas mano brolį, duris atidariau aš ir gavau šoką, nes stovi jis toks gražus, kurio metus jau nemačiau. Prasedėjo iki 2 val. nakties, bet pasikeitė vienas dalykas. Jo požiūris į mane. Aš jam pradėjau patikti. Pasakė, kad per tuos metus labai pasikeičiau, sumoteriškėjau. Ir nuo tada prasidėjo jo didelis dėmesys man. O mano brolis tai pastebėjo ir mane perspėjo, kad jis nėra labai geras žmogus. Aišku, aš naivi mergaitė, nepatikėjau ir pradėjau susitikinėti. (Be to, per tuos metus, po to kai pasakė kad tarp mūsų nieko nebus, man buvo labai skaudu, bet po kurio laiko pamiršau jį ir gyvenau toliau). O mano brolis buvo labai teisus, jis mane labai įskaudino ir aš jį palikau. Tai štai kaip baigiasi didelė meilė Moralas tame, kad tokius žmonės mes labai idealizuojame, bet kai mūsų svajonės pradeda pildytis, pamatom, kad tas žmogus toli gražu nėra toks idealus (O kokia meilė buvo, 4 metus alpau, bet gavau gerą pamoką )

Nori, bet nenori? Nežinau, čia jau ne mano sritis. Aš su savo svaiguliu noriu ir vaikų, ir kad vyru būtų.

Dar manau, kad tokios situacijos dažniausiai būna kai tuos žmones mažai pažįstame, kai pamatome tik gerąsias arba patraukliąsias jų savybes, kurios mus traukia. O jeigu su jais praleistumėm daugiau laiko, labiau pažintumėm įvairiose situacijose galbūt (gabūt!) sakytumėm “žinai ką, eik tu į visas keturias puses ir taip toli, kad nematyčiau”. Tą patvirtina ir ankstesnis pasisakymas apie brolio klasioką.