Sveikos merginos, man labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę, pasistengsiu trumpai. Draugauju su vaikinu metus ir keturis mėnesius, viskas lyg ir gerai, vienas kitą puikiai suprantam, aš esu ta, kuri nemėgsta labai daug dėmesio ir dažnai pavargstu nuo žmoniu, o jis su manim gali būti dieną naktį, tačiau mes sutariam, randam kompromisą. Tačiau pastebėjau kažkokius pokyčius savyje, kurie mane gąsdina :/ Žinau, gal jau praėjo tas laikas ir aš nebejaučiu jokių drugelių pilve ir to virpėjimo, labai stipraus susižavėjimo ar pan., bet aš žinau, kad jį myliu. Bet vis dažniau pagaunu save, kad vietoj buvimo su juo mieliau būčiau su draugėmis, eičiau, veikčiau kažką be jo, dažnai jo nepasiilgstu. Sutinku daug įdomių vaikinų, persimetu žvilgsniais ir jaučiu tokį jaudulį, aistrą galbūt, bet tuo metu aš pasijaučiu tokia kalta, kad nejaučiu to pačio su savuoju… Netikiu, kad čia pabaiga, tuo labiau, kad jis mane besąlygiškai myli ir labai labai manim rūpinasi. Negi taip atrodo rutina gyvenime?

P. S. mes kartu negyvename, esam labai jauni, man 19, jam 20, susitinkam maždaug du kartus per savaitę (skirtingi miestai)