Upupup

Aš pirmiau prisipažinau, niekad nebijojau pasakyt žmonėm, kad juos myliu, nes manau kad tai negėda kažkokia, o nuostabu. Tai pasakiau, gal per greitai truputį, o man atsakė, kad greičiau esu įsimylėjus nei myliu. Truputį įsižeidžiau, atsako nesulaukiau. Nieko nebesakiau, žinojau kad čia meilė ir tiek, po kelių savaičių pasakė kad myli ir jis. Vis dėlto )

Smagi tema, ir aš pasidalinsiu Vienas iš labiausiai įsiminusių atsitiko gal penktoj klasėj. Turėjau tokį gerulį klasioką – protingą, išvaizdų, nuo darželio kartu mokėmės. Kartą grįžtu namo, žiūriu, kuprinėj kažkoks tvarkingai sulankstytas lapelis. Išlankstau – teksto daug nebuvo, ir buvo toks vaikiškas stick figures paveikslėlis – berniukas, mergaitė ir nuo berniuko nuvesta linija iki mergaitės pilvo, o jos pilve nu toks alia vaikiukas. Ir užrašas gal “myliu tave ir noriu, kad mums taip būtų. (To klasioko vardas)”. Kaip dabar pamenu, pažiūriu į paveikslėlį, sulankstau, išlankstau, vėl pažiūriu ir galvoju: “Tu pirmūnas, aš pirmūnė, tu ką sau galvoji?! Kokie dar vaikai mūsų amžiuje?!“. Ir tą akimirką mano širdyje pasisėjo abejonės grūdas – o gal visgi ne jis tą raštelį rašė…? Ir nešioju tą abejonės grūdą su savim iki šiol, nes taip ir nesužinojau, ar tikrai jis yra autorius

Niekaip, manes nieks nemyli.