Sorry visų pirma už anonimą, gėda kažkaip tiesiog, jei koks pažįstamas pamatytų. tai va, noriu pasipasakot ir galbūt išgirsti nuomonių iš šalies.. Su vaikinu draugaujam jau beveik 5 metus. Metų ne tiek ir mažai mums, nuo rudens kraustomės kartu gyventi jau, sutariam labai gerai. Na, su santykiais viskas puiku. Pasakojimas susijęs su pinigais, dėmesiu.

Štai apie mane:

Per kiekvieną šventę (Kalėdos, gimtadienis, Velykos, Valentynkė, kiekvieno mėnesio TA diena, kai pradėjom draugauti, visokie teisių išsilaikymai ir pan.) visada jam ką nors padovanoju. Anksčiausiai pradedu taupyti, ieškoti ko nors jam tobulo, kad tikrai pradžiuginčiau, nustebinčiau. Nuo pat draugystės pradžios visada taip. Niekada jam nieko negailėjau, dievinu jam dovanoti, tikrai. Kad ir dabar, už mėnesio gimtadienis, o aš jau sugalvojau dovaną, viską suplanavau, na, kainelė išeina 350Lt. Bet ta dovana, tikrai, AFIGENA, žinau kaip jis jos nori. jau nenustygstu, kaip noriu jam tai įteikt. po to Velykos.. Vėlgi.. Tuoj pradėsiu galvoti kaip palepinti jį ir per jas. Na ir t.t..

O štai apie jį:

Per 5 metus, mane stebindavo tik pradžioje. Per pirmus metus gavau tikrai daug dėmesio, dovanų, visokių mielų piešinių, laiškų, meškiukų, šiaip visokių romantiškų daikčiukų.. Bet po to… Praktiškai, nebegaunu nieko.. Žinoma, man nereikia jokių brangių daiktų, jetau, susitaupysiu ir nusipirksiu, ne problema čia. nepagalvokit, kad esu barakuda, oj ne, greičiau priešingybė tokiai. bet grynai pats tas jausmas, kad žmogus apie tave negalvoja, nebesiekia tavęs, nesistengia nustebint.. Vienintelis dalykas- gėlės. Padovanoja kokį kartelį per mėnesį. jetau, apsiverkiu iš laimės pamačius..

Ir vat, tarkim, pavyzdys, praeitos Kalėdos. Aš jam padovanojau kvepalus, krūvą saldainių, šokoladų, apatinukų superinių, na išleidau tikrai virš 200Lt, gal net ir 300. PABRĖŽIU, man negaila, kaip tik patinka ir nežadu elgtis kitaip. O vat jis.. Iš jo gavau arbatos pakelį, na kur būna už 3Lt, pigiausios tos, kurią išvis pirko net ne jis, o jaučiu pas tėvus namie rado ir atidavė man, ir auskarus, kuriuos jo tėvai parvežė man iš kelionės. Žinoma, ta kelionė buvo gal rugsėjį, bet jis specialiai man jų neatidavė, nieko nesakė, o per Kalėdas paėmė ir padovanojo. Na žinot, sulaukė progos ir padovanojo. Kad nereiktų nieko pirkt. tada gimtadienis.. Kaip sakiau, mano dovanėlė jam bus virš 300, o spėkit ką jis man padovanojo per gimtadienį? iš tos pačios kelionės jo tėvų man parvežtą apyrankę ir jo mamos nebenaudojamą receptų knygą, nors žino, kad nei gaminu, nei ką. nu juokinga, gal tiksliau apgailėtina, net rašant.. Bet nejau tai normalu? Man pilnai užtektų kad ir mielo piešinuko (labai gražiai piešia), paprasto laiškelio, ar ten kokio vazelino, kad žiemą lūpytės nešaltų.. Man paprastas šokoladas su laiškučiu, ar mielas sms prieš miegą būtų maloniau, negu naujausias BMW.. Atrodo, kad paprasčiausiai nėra jokio noro dėl manęs stengtis, stebinti.. Kaip manot, ar tai normalu? Ar jis elgiasi kaip visi, kaip ir jūsiškiai? Nes na man skaudu, kai padovanoju jam viską, ko tik jis nori, kad ir už paskutinius pinigus, o iš jo gaunu net ne jo pirktą daiktą.. Atiduočiau jam paskutinius centus… Man negaila, viskas yra gerai, nesijaučiu auka, kad duodu, tai mano pasirinkimas, kuris, beje, teikia man laimę.. Bet jaučiuosi auka, nes nieko negaunu.. Ar tai normalu, galbūt tai aš čia perdedu ar kažko nevertinu? Pasakykit, kaip jums atrodo iš šalies..