Metus slepiama
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki, noriu sulaukti atsakymu i paprasta klausima, ar normalu, kad su vaikinu kartu esame jau beveik metus, vasaros viduryje apsigyvenau pas ji, mano visa seima, draugai apie ji zino, o jis savo tevam net nepristate?
Zinau kelis jo draugus, taciau tevai apie mano, kaip jo merginos egzistavima nezino, o kai jis snekasi su jais skype pvz. tuomet turiu ‘buti tyliai’. Kartais paspaudziu ji, raginu kad pristatytu pagaliau, bet jis vis ramina, kad ‘po truputi, dar ne laikas, ne taip iskarto ir pan.’ Baisiai nusibodo taip gyventi, jau net depresuoti kartais del to pradedu, begalo sunku… Uzaugau seimoje, kurioje niekas per daug demesio nerode, nesirupino pernelyg, tokia vienisa jausdavausi, o dabar, kai jau pradejau savarankiska gyvenima vel kazkas ne taip, norisi buti ivertintai, priimtai, o jis stabdo. Kartais netgi pagalvoju apie kraustymasi gyvent vel vienai, kol jis nesusivoks kaip mane toks dalykas skaudina. Ka jus apie tokia situacija manote? Kaip patartumete elgtis?
Mano kantrybe jau i pabaiga, taip kad zadu siandien pasakyti, kad kalbedamas pasakytu tevams, jog nori jiem pristatyti viena panele, su kuria draugauja. Nes jis ir tai zino, kad esu linkusi depresuoti, todel man tokie dalykai ne i nauda, kuomet grizti namo ir cia dar negali atsipalaiduoti, o reikia visuomet nuspeti su kuo jis snekasi ir jeigu ka, neisleisti nei garso… Pavargau jau nuo viso sito, siandien tiek priverkiau, kad paprasysiu nuspresti arba pristato pagaliau arba kol jis prikaups drasos as pagyvensiu atskirai ir galesim susitikti taip, kaip jis ir uzsimena apie mane – kaip draugai/pazistami.. Niekad taip nesielgiau, bet jau tikrai per ilgai tempia jis, pabodo buti nematomai.
Na kaip ir minėjau, su vaikinu reikėtų pasikalbėti. Aš pati asmeniškai laikausi tokios pozicijos, kad tėvams pristatysiu tik savo vyrą arba žmogų, su kuriuo sieja rimti santykiai… Tai gal ir čia kažkas panašaus…
Man tokia situacija džiaugsmo irgi nekeltų. Drovisi kalbėti su tėvais apie tave?? WTF? Jam kiek metų – 7? Sunku sakinį “mama, tata, aš turiu merginą” išlementi?
O jo paties nebandei į tokią situaciją pastatyti? Pvz., sutinki mieste kokią jam nepažįstamą draugę, ar šiaip kokio vakarėlio metu, kur yra nepažįstamų jam žmonių, paprašai jo sėdėti nuo tavęs atokiau ir “tyliai”, nes tau drovu jį va taip va imti ir pristatinėti jį kaip savo vaikiną. Tu geriau tą padarysi užuominomis, iš lėto, kad visiems šoko nebūtų.
O jei iš patirties lobynėlio – neseniai draugavau su vyrioku. Žmogus per pusantrų metų nesugebėjo manęs pas save į namus pasikviesti. Nie-ka-da. Kelis kartus bandžiau aiškintis, kas ir kodėl, atsakymas – “aš nepasirengęs..” Taip ir išsiskyriau nežinodama net kur tiksliai jis gyvena.
Jei žmogus neįsileidžia tavęs į savo gyvenimą – nieko gero tai nežada.
mano bendradarbė taip “draugavoo” beveik du metus-metė viską ir po pusmečio sėkmingai ištekėjo….Vyrukas paaiškino, kad jis dar nenusprendė ar JI TA, todėl pažindint jos su gimine ir nenorėjo, visaip išsisukinėjo. Pana spjovė ir šiandien puikiai gyvena:-)
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
