Metusios mokslus ir ne tik
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos. Nenoriu, kad atpažintų kas, todėl rašau anonimiškai. Daug ir sunkiai mokiaus, kad gerai išlaikyčiau VBE ir įstočiau į specialybę, į kurią vienas didžiausių konkursų. Egzaminus išlaikiau labai gerai, įstojau. Tačiau dėl mokymosi mokykloje praradau labai daug laisvo laiko, praktiškai vien sėdėdavau prie knygų. Aišku, turiu draugų, susitikdavau su jais, nuvarydavau ir į tūsus visokius, bet vis tiek knygos ėmė viršų. Dabar, praėjus vos 1,5 sav. universitete, vėl esu apsikrovus darbais ir knygom, nes studijos sunkios ir dėstytojai spausti pradėjo nieko nelaukę. Na ir dabar esu labai pasimetus dėl studijų, vis galvoju, kad reikėjo pasiimti gap year’ą. Pirma, mama labai spaudė stoti būtent čia (šiaip ir pati rinkausi tarp tos pakraipos studijų, bet konkrečiai į šitą prispaudė jinai), mokslai sunkūs, jaučiuos nepailsėjus, taip pat nelaiminga ir dėl asmeninio gyvenimo, kuris vienais aspektais šūdinas, kitais aspektais jo išvis nėra. Taip pat prisideda ir nauja aplinka, kuri, nors ir draugiška, bet vis tiek bent jau kol kas svetima. Norėčiau mesti mokslus, metus padirbt, susitvarkyt su savo vidum (turbūt norėčiau apsilankyti pas psichologą, nes viduj dabar labai labai juoda) ir kitais metais stoti vėl ten pat, o gal išsirinkti kitą sritį, dar nežinau. Tačiau čia pat matau mamą ir aplinkinių reakcijas… Žinau, kai pati skaitau tokias temas, atrodo taip aišku, ką reiktų daryt (neklausyt kitų ir daryt, kaip tau atrodo geriausia), bet kai pati atsidūriau tokioj situacijoj, viskas atrodo kur kas sudėtingiau.
Laukiu jūsų patarimų, patirties pasidalinimų ar šiaip kokių įžvalgų, nuomonių…
Manau pakentek dar tus metus studijuodama. nešvaistyk gyvenimo, Atsigausi po studiju
Jei tik jauti, kad kyla abejonių, neklausyk kitų patarimų nešvaistyti gyvenimo vėjais, metus praleisti ir tikrai išsiaiškinti ko nori, yra net labai sveikintina, bet aišku viską tikrai nuodugniai apmąsčius Iš asmeniškos patirties sakau, metai yra niekas, palyginus su dvejonėmis, kurios apniks kaskart, kai teks susidurti su sunkumais. Žinoma, jei jautiesi tik pavargusi, dar pasvarstyk ar tikrai verta, bet jei nuo pat pradžių abejoji savo keliu, kurį pasirinkai net ne pati, tuomet vieneri metai yra be galo maža mūsų gyvenimo dalis, linkiu atrasti save ir surasti vidinės jėgos keisti savo gyvenimą ar likti prie esančio, kad ir ką pasirinktum
Ačiū, merginos, laukiu dar kitų pasisakymų
up
p.s. dauguma tėvų yra geranoriški mūsų atžvilgiu, bet manau dauguma nustebtume sužinoję, kiek pasąmonėje tėvams svarbus yra ne vaiko išsilavinimas, o laukiamas bendravimas su jų bendraamžiaus, kur tėvai galės tarpusavyje dalintis savo vaikų progresu gyvenime, ir jaustis geresniais tėvais už kitus. linkiu įsisavinti mintį, kad gyvenimas yra tavo, ir būtų labai apmaudu jį leisti tenkinant kitų žmonių idėjas ir užgaidas.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
