Sveikos mergaitės! Norėčiau šiek tiek išsipasakoti ir tuo pačiu pažiurėti kaip kitiems žmonėms iš šalies viskas atrodo. Esmė tame,kad nesutariu su močiute(jei taip galima pavadinti ),tiesiog esame svetimos .Aš jei negaliu daug ko atleisti ,ir net nenoriu,nes toks žmogus nelabai ir vertas to atleidimo ,juolab ,kad atsiprašyti niekada ir nesugebėtų.

Taigi,viskas prasidėjo jau nuo nuo mano mamos laikų ,ji turi ir jaunesne sese. Jau tada močiutė jas vertino nevienodai.. Mano mamai nieko,jos sesei viskas. Mama issiunte i kaima gyvent pas savos sese ir broli,mamos sese prie saves laike ir nencino.Kai suaugo ,pasake,kad vyresnė dukra pirma turi išeiti iš namų gyventi savarankiškai,tad mama mano kaip ir iš neturėjimo kaip rinktis ištekėjo už mano tėvo. Aiškus santuoka labai ilgai netruko,bet atsiradau aš ir brolis mano jaunesnis už mane.

Skyrybos aišku nebuvo tos tokios taikios ir pan,bet čia neesmė ,priėmė mus močiute gyventi pas save , bet su savom sąlygom,mokesčius per puse,prisidėjimas prie gyvenimo bendro ir pan.. Čia ir nurašykim ant ,to ,kad viskas normalu ir teisinga ( nors močiutės pragyvenimas tai tikrai nėra tas ,kad gyventu vargingai,poniute tokia )

Mano mamos sese ,baigus mokykla išlėkė i užsieni,nes tokias galimybes turejo,gavo is giminiu pinigu (uz kuriuos net nepadekojo ir dingo ) .Vasarom atlekdavo,visi ja pagerbdavo baliais istaikingais ir vel ji atgal . To eigoje,susiveike vaika,kad isteketu uz turtingo vyriskio ir ten gyvena.