Situacija, pasistengsiu trumpai: draugavau su vaikinu tris metus, labai vienas kitą mylėjom, na tikrai ypatingas ryšys tarp mūsų buvo, deja, kaip dažnai pasitaiko – nuklydo jis į šalį. Išsiskyrėm, nebegalėjom vienas į kitą žiūrėti – jis jautėsi amžinai prieš mane kaltas, o aš priekaištavau. Bėda ta, kad niekad, nebuvau jo pamiršus, mylėjau jį. Išvažiavau į kitą miestą, mokausi, turiu gerą darbą, namus, turiu vaikiną.. Bet nemyliu jo. Visus vyrus lyginau su buvusiu, visi nebuvo jam lygūs, taigi išsirinkau tuo metu širdžiai atrodžiusį artimiausią variantą ir pradėjom draugauti.. Gal kiek grubiai pasakiau, bet iš esmės taip ir buvo. Žinoma, jaučiau jam simpatiją, šiltus jausmus, bet ar mylėjau? Aš ryte atsibudus kelis kartus mintyse pakartodavau vardą, kad nesumaišyčiau… Vis lygindavau su buvusiu. Jau nekalbu, kad aistra baigėsi. Kartais galvoju, kad tikrai be jo nebegalėčiau, bet.. Niekaip, net labai norint, nesigauna įsivaizduoti bendro gyvenimo ir vestuvių.

Ir dabar, po dviejų metų, sugrįžo buvęs.. Rašė, kalbėjo su ašarom, taip, atrodo, nuoširdžiai atsiprašinėjo.. Nori susitikti. Prisipažinsiu – aš irgi noriu. Kalbėjom per skype, man net širdis suvirpėjo. Po tiek laiko.. Bet Jis gyvena su kita, jau metus laiko, nemyli jos (jeigu mylėtų, tikrai žinau, apie kitą net nepagalvotų), bet faktas – gyvena.

Esmė: aš nebežinau ką pasirinkti. Ar gyvenimą be meilės, bet su puikiomis karjeros galimybėmis, ar… gyvenimą su mylimu žmogumi, bet visą gyvenimą liekant vidutinybe, o išsikraustymas į kitą miestą man būtent tai ir reikštų. Aš tiek ilgai siekiau to ką veikiu dabar, bet.. puikiai žinau kaip sunku, kai nubundi kas rytą, o širdyje tuščia ir šlykštu…