Tikriausiai pradėsiu nuo to, kad jaučiu, jog tiek aš, tiek mano gyvenimas žlugęs, nors aplinkiniai to niekada nepasakytų.

Nuo vaikystės augu šeimoje, kur tėtis nuolat geria, dėl to kiekvieną vakarą kyla konfliktai, riksmai, grasinimai. Pavargau kiekvieną vakarą matyt girtą tėvą, pykstančią mamą ir savo ašaras. Tokioje aplinkoje jaučiuosi visiškai užguita, niekam nereikalinga. Paklausite, kodėl tėvai nesiskiria? Niekas nežino, nors mama tūkstančius kartų apie tai kalba ir grasina, niekada nieko nesiima. Kasdien klausausi mamos, kaip sunku gyventi, kokie neturtingi esam (nors iš tiesų taip nėra, turim viską, ko reikia), kaip ji nuo visko pavargo. Aš tiesiog tyliu. Jau pavargau aiškinti ir prašyti, kad kažkas pasikeistų.

Mokykloje nuo vaikystės mane lankė patyčios dėl išvaizdos, maža buvau negraži. Jaučiau patyčias, neturėjau draugų. Vėliau išaugau, bet nors esu pakankamai graži, dabar patyčios atsiranda dėl to, kad esu gana uždara, o geriausias mano gynybos būdas – sarkazmas. Niekam ir niekada neleidau manęs užgaulioti. Dabar esu šalta, niekam neatsiveriu, nepasitikiu žmonėmis. Nors prie to jau pripratau ir liko vos metai, tai nėkiek neguodžia.

Dėl tokio savo gyvenimo tapau keista, paniškai bijau įsipareigojimų. Nors buvo ne vienas vaikinas, nei su vienu neužmezgiau jokių santykių, vos tik pajautus, kad viskas artėja link įsipareigojimų, juos atstūmiau. O vėliau dėl to verkiau. Verkiau, kad esu beviltiška, kad amžinai liksiu vieniša, nes niekas manęs, tokios sugadintos, šalia savęs matyti nenorės.

Kaip pasikeist? Jau pavargau pati nuo savęs…

Noriu, kad viskas pagaliau būtų gerai, bet vienintelė išeitis kartais atrodo tiesiog užmigt ir niekada nenubust…