Dažnai save pagaunu, kad turiu labai didelę neapykantą visai vyr.giminiai, vengiu jų, bendrauju labai šaltai. Prie to pačio jau keli metai tampu vis uždaresnė, beveik nerodau niekam savo emocijų, tampa ir sunku bendrauti su aplinkiniais, jie nebedomina, nuo didesnių grupelių jaučiuosi pavargusi, ieškau ramybės, tačiau po visos dienos jaučiuosi iš dalies laiminga, jog buvau žmonių apsuptyje. Nebesusigaudau ir savo jausmuose, nesuprantu net ką kartais jaučiu ar ko noriu. Kai pradedu su kažkuo bendrauti jaučiu, kad viskas manyje staiga užsiblokuoja – negaliu išreikšti savo nuomonės, atmetu bet kokius pasiūlymus. Įvairių projektų metu negaliu būti naudinga niekuo dėl tos sienos užstatymo. Kartais toks emocijų nerodymas prasiveržia ypač su pykčio priepuoliais, o tai tenka patirti šeimos nariams.

Su tėčiu mano santykiai niekada nebuvo labai geri, jis – lošėjas, alkoholikas, manipuliuotojas ir daugybę kartų buvo mane kitaip įskaudinęs nepaisant patiriamo emocinio šantažo. Dėl ko, manau, vengiu vyrų, ir turiu jiems neapykantą tačiau negaliu susiprasti savo vis didėjančio uždarumo.

Kėliau ir tokią hipotezę, kad uždarai ir kukliai elgiuosi tik tuomet, kai atsirandu tarp nepažįstamų žmonių, ko pasekoje jaučiuosi silpnesnė, o mano būdui labiau būdinga valdingumas. Todėl situacijoje, kai negaliu visko imti į savo rankas, pradedu trauktis į save. Nors ir skaitau daug knygų apie tai, kaip aplinka ir šeima įtakoja mūsų vystymąsi, atsakymo nerandu.

Ar yra kam taip buvę? Ar tirinejote save ir iš kur tai kyla? (visa tai, ką aprašiau viršuje)? Gal aš nematau kažkokių detalių ar nenoriu pripažinti to, kas turbūt paprasta ir aišku dėl viso mano persimainimo?