Turiu tirona teva,kuris minta kitu zmoniu skausmu,smurtautojas,manjakas sizofrenikas. Serga taip,jog esu isitikinus,kad jis per savo gyvemima uzmus ne viena zmogu,naiviai tikiuosi kad tai nebusiu as.

Patiriu smurta. Tiek fizini,tiek psichologini. Vienu zodziu ji apibudinti tiktu-despotas.

Jis nemoka ramiai kalbeti,jis tik zemina,skaudina,musasi… o ka as gleznute galiu pasipriesinti.

Negaliu jo pakesti,verkiu parom,negaliu uzmigt,kai jis namie negaliu iseit is kambario nes kai jis mane pamato pradeda rekti ir tiesiogiai i akis pasako kad ji tiesiog erzina kai as vaikstau,jis manes nekencia. Jis yra didziausias mano kosmaras,niekam niekada to nelinkeciau,bet jis…As noreciau kad jis isnyktu. Man visiskai nesvarbu kas jam nutiks.

As negaliu gyventi. Nebeturiu pasitikejimo savim,sergu depresija,gyvenu nuolatineje baimeje ir tiesiog bijau kvepuoti.

Negaliu padaryti nieko nes tiesiog bijau. Esu sugniuzdyta visiskai.

As nebegaliu girdeti net ramaus jo balso,nors tokio beveik nebuna.As negaliu jo matyti,jausti. As tiesiog noreciau kad jis isnyktu. Man nesvarbu kas parskris bumerangu i mano puse,bet savo situ zodziu niekada nesigailesiu. As nezinau kaip man reikia gyventi. Man reikia mokytis,man reikia dziaugtis paauglyste,bet as negaliu. Nesimokau,nes neturiu jegu. Namuose isvis nebunu,mieliau valandu valandas pravaikstau parke,arba sedziu mokykloje iki jos uzdarymo. Tiesiog nebegaliu. Jis nuolat man kartoja jog esu stora,del to as turiu valgymo sutrikimu,sergu bulimija. Mamai tai visiskai nesvarbu. Ji zino kad tiek ji tiek as esame aukos,bet kad ir kaip as stengciausi ja itikinti,jog su juo gyventi pavojinga,ji net nesiklauso ir bega. Jis neina i darba,sako jog neis iki tol kol visiskai nebeturesime pinigu ir is musu atims buta,jog mes liktume gatveje,o jis ale tures kur gyventi.

Nebezinau kaip man elgtis,mano gyvenimas pragaras.

O nuojauta man sako,kad viena diena jis mane tiesiogine prasme uzmus. Jis nuolat kartoja jog nunuduodys mane ar “nudaus” nes nebegali su manimi gyventi.

Del jo as neturiu nieko.

Nei draugu,nei tinkamos reputacijos,nei pasitikejimo…Tik naivia vilti kad kada nors bus geriau.

Bet pavargau laukti. Niekas nesikeicia.

Pries metus laiko esu bandziusi nusinuodyti vaistais,tevai nereagavo visiskai,mama tik kelis kart aplanke per du menesius,o tevas nei lanke,nei rase,nei skambino,gulejau reanimacijoje. Tai parodo jog visiskai nerupiu. Buvau viena. Viena ir likau.

Tiesiog norejau issilieti. Aciu kas perskaite.

Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.

<div