Nebesuprantu vaikino.Ar verta toliau buti?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki,
Su sventemis visus! Na,o maniskes-liudos.Kraustausi is proto.Nebeatpazistu savo vaikino visiskai.Pasidare apatiskas,kiek snekam nieko nenori,net pats nezino,kas jam darosi.Jau geras menuo saltas su manim.Net svenciu kartu nesvesim,nes nepasiule.Nors pries menesi gera klausiau kaip del naujuju metu ir pan,tai numyke,kad toli jie dar…galvojau tiek to.Siandien graziai uzklausiau,tai kada gi su seima supazindins,tai gavau atsakyma: nezinau kada,nematau poreikio.Tai kaip supratau,kad visi 1,5 metu kaip suniui ant uodegos.Visgi nesu as jam svarbi,taip? O atrodo visa likusi laika ir demesys buvo ir zmogus tikrai nuosirdus ir geras buvo..Reikia patarimo,kaip elgtis,ka daryti?Nes mano mazi smegenai nebeisnesa visu situ nesamoniu :/
Vaikinas jauciasi saugus, nes zino, kad neiseisit ir nepaliksit. Ir tas “nezinau kas darosi, nezinau kas man yra” yra melas, gal jis tiesiog bailys ir bijo jums viska pasakyti iki akis – kas, kaip, kodel. Galbut nenori testi santykiu, galbut atsibodot, nes toks abejingumas ilgesni laika nera normalu, ir tikrai, autore, siulyciau netesti tokiu santykiu, kai paciai reikia vos ne maldauti demesio. Is asmenines patirties sakau, jog su tokios busenos vaikinu jums gerai nebus, ir santykiai toli neves Bukit stipri!
Sveika. Mano situacija buvo lygiai tokia pati. Išbendravom, išbuvom kartu pusantrų metų. Plius minus. Na ir kuo toliau tuo apatiškesnis maniškis darės. Per paskutinį pasimatymą kai buvome kine, aš ten vos ne ant jo išsiraičiau gulėt. Nu visad taip darydavau, o jis taip, netyčia, matosi, kad nenorėdamas, bet pasipurtė. Supratau, kad jau vyksta fiziškas atstūmimas. Bevažiuojant namo, gavau mamos žinutę, parašiau, kad esu su juo ir jam leptelėjau, kad jiems būtų laikas susipažint. Jis nieko neatsakė. Kai parvežė namo ir atsisveikinant pabučiavau, jis staigiai atitraukė mane ir pasakė, vėluoju į darbą. Taip pradėjo kilt įtarimai, kad kažkas ne taip. Nors faktiškai viskas buvo gerai. Po to visą savaitę vis mažiau susirašėm, o jei susirašydavom, tai tas bendravimas buvo lyg iš reikalo. Neiškenčiau, puoliau į isteriją ir parašiau, kad jei ketina toks apatiškas būt ir toliau, tegul bent daiktų atvažiuoja pasiimt. Ir ką.. Jis daugiau man niekad neatrašė, neparašė, daugiau niekad nebeatvažiavo. Paskutinį kartą jį mačiau prieš tris mėnesius.
as tau pasakysiu taip – po 1.5 metu draugystes, iskilus problemoms, zmogus pirmiausia kalbesis su savo antra puse, nebent jam hemarojus krenta is sokolado fabriko. jo tie visi nezinojimai ir nesugebejimai pasakyt kas yra negerai 90% susije su jumis. aisku tu gal ginsi ji, bet koks jis vyras jei negali atsisest ir pasakyt kas, ir kaip? as tau patarciau pailset nuo jo, atsipalaiduot ir pasidziaugt gyvenimu, nes jei priremtas prie sienos nepasake kas negerai, tai ir nepasakys. kazkaip man cia pabaigos pradzia kvepia
blem, as taip nesicackinu. per daug ugninga esu, kad sedeciau ir ziureciau kaio jis tolsta
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
