Labas, merginos. Nežinau kaip elgtis ir ką toliau daryti. Trumpai papasakosiu savo istoriją. Esu santykiuose su vaikinu jau daugiau jau beveik 3 metai. Prieš mums susipažįstant, jis sirgo depresija, tačiau buvo pasveikęs kaip ir. Ir dabar jam viskas atsinaujino. Neįstengiu su juo susišnekėti, net atrodo, kad jo meilė man baigėsi. Nesijaučiu norima, seksuali. Rodos, manęs nepasiilgsta net kai nesimatom ilgiau. Buvau keliom dienom išvykusi į Klaipėda dėl darbo reikalų ir grįžus man jis atrodė visai nepasiilgęs. Vos įstengė mane apsikabinti. Tik miegant prisiglaudė mane arčiau savęs, tačiau daugiau įprastai nesulaukiu nieko jau kuris laikas. Su manimi beveik nešneka. Renkasi žaisti kompiuterinius žaidimus arba praleidžia laiką miegodamas, žiūrėdamas į vieną tašką. Bandau jį kalbinti, kad metas eiti pas gydytoją, nes tai jį sunaikins. Bet jis kategoriškas, mano, kad susitvarkys pats. O mano rankos surištos, tenka tyliai naktimis verkti ir mintimis grįžti į dienas, kurios buvo nuostabios. Visaip stengiuosi jam padėti, bet nebežinau ką dar galiu padaryti. Labai skaudu, kai atstumia mane, kai net, rodos, nesiklauso ką kalbu. Pats beveik nekalba, gyvename kurtinančioje tyloje ir tik gana retai jis pradeda šnekėti. Gal kam teko susidurti? Kaip susitvarkot su savigrauža, kad gal čia jūsų kaltė, kad gal santykiai neneša laimės ar panašiai. Nes kartais tikrai jaučiuosi taip, lyg būčiau jam šlykšti, nes net kartais atšoka, jei bandau jį paliesti ir toliau lieka sėdėt ašarotom akim. Aš matau, kad viduje jam labai negera. Noriu būti šalia, bet nesuprantu, ar jam išvis manęs šalia reikia. Gal net nebereikia ir gal esu tik trikdis jo gyvenime, kad šitaip vyksta.