Sveikos.

Nepykit, kad anonimas, tiesiog didelė tikimybė, jog temą matys žmonės, kurie neturėtų.

Nežinau, ko iš jūsų noriu. Patarimo, kad išklausytumėt, padėtumėt nusiraminti, atvertumėt man akis, nežinau.

Ne, aš ne nėščia. Ne, vaikinas manęs neišdavė. Tiesiog jaučiu tokią emocinę įtampą, jog net dabar rašau drebančiom rankom.

Situacija tokia – su vaikinu kartu esame beveik metus – trumpas laiko tarpas, nors pažįstami esam apie ketverius. Rodos, santykiai tobuli, bet va aš, verkšlenanti idiotė, esu viskuo nepatenkinta. Jis kažką ne taip pasako – supykstu, kažką ne taip padaro – įsižeidžiu, tačiau jei pati kažką lepteliu ir jis supyksta – aš įsižeidžiu, o jei dėl mano kvailo elgesio jis pakelia toną, aš ne tik įsižeidžiu, bet ir supykstu ant jo. Nebesuprantu savo elgesio, seniau niekad nebuvau tokia rakštis subinėj. Esu principinga – net supykusi dėl nereikšmingo dalyko užsiraukusi būsiu tol, kol manęs kas neprajuokins, ar pati neužsimiršiu, bet jokie ‘atsiprašau’ manęs greitai nenuramina.

Šiandien lyg ir suvokiau, kas man darosi. Balandžio pradžioje nusipirkau bilietą į Angliją, planavom kartu su vaikinu išvykti ten mėnesiui – padirbėti, paatostogauti. Apsistosim pas mano tėvą, kurį vaikinas pažįsta. Iki kelionės liko dvi savaitės, o jis bilieto kaip neturi, taip neturi. Esame jauni, abu sėdim tėvams ant sprandų (nors mokslo metais aš dirbau ir gyvenau vien iš savų pinigų). Vaikinas liepė juo pasitikėti, tikina, kad bilietą tikrai nusipirks, bet liko tiek mažai laiko… Tėvai jam pareiškė ultimatumą – kol neišsilaikys teisių, bilieto negaus. Deja, vaikinui sekasi nekaip, iki liepos dešimtos jis niekaip nepės. Jis supranta, kad man ši kelionė itin svarbi, kažkada mums šnekant šia tema užsiminiau, jog jeigu man teks skristi vienai, nežinau, ar pajėgsiu tęsti santykius. Šiandien palietus tą pačią įgrisusią temą apsiverkiau. Nebegaliu išlikti šalta, negaliu patikėti, kad bilietą jis gaus. Sakė, kad skolinsis pinigų iš draugų, jei nepavyks rimtai pašnekėti su tėvais (jis toks tėvų vaikelis, paklusnus paklusnus, nors visai neišlepęs ir savarankiškas).

Jaučiu, kad mane viskas erzina. Aš jį beprotiškai myliu, planuoju bendrą ateitį, bet tokie dalykai mane žudo. Jis padarytų viską, kad aš būčiau laiminga. Tačiau po truputį jaučiu, kad dėl šio nesibaigiančio konflikto mūsų santykiai šąla ir nebežinau, kaip elgtis tas likusias dvi savaites.

Paakykit man ką nors, nes nebeturiu su kuo šnekėti.

Dėkui, jei nepatingėjot ir perskaitėt. Bet kokia jūsų nuomonė, bet koks atsakas į šį mano monologą man svarbus, tad nepatingėkit ką nors pasakyti, ar bent temą pakelti… Ačiū…