Nedrąsumas/tylumas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Nesuprantu, kodėl aš tokia, o tai mane labai erzina. Kai buvau mažesnė, buvau išvis drovi labai, bet labai norėjau pasikeist, todėl dabar matau, kad yra padaryta pažanga. Bet vis tiek, nesu kaip kitos, kurios gali pradėt kalbėt su, pvz., vaikinu, ar šiaip nepažįstamu žmogumi taip laisvai, o aš visada galvoju, ką čia dabar kalbėti, tik kažką logiško ir t.t. ir taip sukasi mintys. Atsibodo tai, kaip atsikratyt viso šito? Arba šiandien taip pat buvo tokia situacija, kai likau viena su menkai pažįstamu žmogumi, iškart panika ir paklausiau nesąmonės, į kurią žinojau atsakymą Ar yra kažkam taip buvę ir kaip tai panaikinot? Nesusirasiu gyvenime su tokiu nedrąsumu jokio vaikino, nors, prie žmonių, kuriuos gerai pažįstu, nebūna taip. Tačiau tik nedaugelis žino, kokia aš esu. O jei pavadina “tylia” tai aš dat pradedu teisintis, nes to nepakenčiu, mane tai labai žeidžia.
P.s. man liko pusė metų iki pilnametystės.
P.p.s taip pat būna mintys, kaip aš atrodau dabar, kaip juda mano lūpos (dėl jų kompleksuoju gan), kad mano didelė nosis ir t.t. arba kad kaip durnai nusišypsau.
Žodžiu, padėkit kažkas, noriu perlipt save ir patikti kokia esu
Nupasakojei mane! ; DD
tu cia apie mane?is kur zinai tiek apie mane?
parasai i pm arba pagalvosiu kad kazkas seka mane ir mano mintis
man lygiai tas pats
nesu iš tyliųjų tačiau su vaikinais būdavo taip Prisimenu nu tiesiog nežinodavau ką jam psakyt. Žinau kad vienas kitam kažkiek simpatizavom ir nu nsinorėjo pasikvailinti… Susitikom primą kartą realybėje ir abu nežinojom ką sakyt, tai kaip sumekenau nesąmonę “Ne toks tu ir aukštas” Nes sakė kad 184cm jis DD Labai drovėjausi bendauti su vaikinais o ypač gražiais nes bijodavau prišnekėt nesąmonių. Nelabai turėjom ką kalbėt, o aš nesąmonių prišnekėjau kažkokių ir pamilo mane Taip, kad nebijokit šnekėt kad ir nesąmonių . O kai nežinau ką pasakyti, tyliu, poto pasakau kažką nelogiško ir pradedu juoktis D
Kodėl niekad nesusimąsčiau kaip atrodo mano lūpos kalbant?
Autore, manau išmoksit su laiku aš šnekėti galiu daug, dažnai ir su nepažįstamais, bet jei labai man netinka žmogus, tada jau viskas.. Daug pasikeitė nuo mokyklos, kai išvis vos ne tylėdavau..
kai ėjau į mokyklą, tai ir aš buvau lygiai tokia pati kaip autorė, o va pradėjau studijuoti ir tapau kitu žmogum
Aš lygiai tokia pat buvau (: jausdavausi suvaržyta, bet laikui bėgant pradėjau sulaukti daugiau vaikinų dėmesio, atradau daugiau bendraminčių, tai ir pasitikėjimas savimi išaugo kone trigubai. Dabar save labai myliu ir didžiuojuosi savimi, kad pasiekiau tokių rezultatų, nors tam reikėjo labai daug pastangų ir pasiekiau to tikrai ne per kelis mėnesius (: sekmės ir jums, mergaitės
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
