negaliuu, taip liūdna
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
panos.. blem, paguoskit mane prašau. Tikriausiai pasirodysiu kaip kokia bliovyza, bet neturiu kam išsiliet.
Su vaikinu draugaujam tik mėnesį. Nežinau, viskas kaip ir gražu, gera būti kartu.. Susitinkam du/tris kartus per savaitę, tačiau susirašom kasdien. O kai susitinkam, tai arba prasibučiuojam visąlaik, kai būnam pas kurį nors namuose, o jei mieste, tai visada kalbam tokias nesąmones, nu toks, atsiprašant, šūdmaliavimas.. Nežinau, man kažkaip taip trūksta to tokio dvasinio artumo, rimtesnių pokalbių, išsipasakojimų.. Minėjau Jam tai, kad galėtumėm labiau kalbėtis apie tai, kaip jaučiamės, o ne vien tik apie tai, ką veikėm, kai nebuvom kartu, tai sako: “nu tai aš nežinau, ką pasakyt tau”.. vienu žodžiu..
o šią savaitę išvis tik kartą pavyks susimatyt, ir tai tik valandai, nes ponas užsiėmęs labai..
Nežinau, ar čia normalu viskas?
nu tik nerėkaukit ir nerašykit piktų komentarų.
ka as zinau, mum ir taip pradzioj buvo, bet persilauzem ir rimtom temom pradejom kalbet, kai isdrasejom, nebebijojom savo nuomone pasakyt, viskas gerai buvo, jau ketvirti metai eina kaip kartu ir dabar dar pasudmaliaujam, bet mum tik linksmiau
tai va, matyt jis toks ir yra.. aš suprantu, kad tas šūdmaliavimas yra labiau neįpareigojantis ir šiaip ale “neapsunkinantis”, nu bet kiek gi galima??..
Šiaip tai būna tokių vaikinų, kurie tiesiog nenori/negali/nemoka kalbėtis tomis rimtomis, dvasinėmis temomis… Ne vieną tokį esu sutikusi. Ir nelabai ką čia pakeisi. Toks žmogaus būdas. Ne visi stačia galva neria į dvasinės pilnatvės paieškas. Kaikurie tiesiog yra žemiškesni – mėgaujasi neįpareigojančiais pokalbiais, fiziniu artumu ir t.t.
laikas pades persilauzt. be to, mazuma vaikinu snekasi apie tai kas juos neramina, skaudina, apie savo jausmus. YPAC santykiu pradzioje. jie labiau linke viska savyje laikyti, ir vieni spresti problemas. neskubink ir nespausk, nereik tiketis kad po menesio vaikinas prades pasakot savo baimes, svajones ir jausmus. jis – ne mergina.
Išties, gal Jūs ir teisi, viskas turi būti natūraliai
Tikiuosi.. Ir šiaip, aš baili tokia. Bijau būt įskaudinta, kartais atrodo bet ką, ką padaryčiau – bus neteisinga.
Būtent, dar tik pati pati pradžia, o nėra to KAŽKO “stebuklingo”. Tik amžina baimė, kad jei viskas baigsis, tai aš išvis žlugsiu.
O kokie yra rimtesni pokalbiai.. Tai tiesiog, manau, kad bendravimas yra skirstomas lyg į du lygius – vienas, kai kalbi su žmogum apie tai, ką veikei ir pan, o kitas, kuomet pasakoji, kaip jauties, kas Tave neramina ir pan.
Vyrams nepatinka būt spaudžiamiems – kai juos spaudi, tai jie nežino ką pasakyti, visai kaip tau yra Ir mano nuomonė, kad arba nelemta, arba nėr ko skubėti, pavyzdžiui, ekstravertai puse savo gyvenimo gali šiandien tau išpasakoti, o intravertai ilgai neatsiverti, neatvirauti… Tu nežinai jo patirties gal, gal jis nudegęs ir nenori atvirauti iš kart… O gal tiesiog jis vyras, o jiems santykiai kitokie nei mums – pakalbėsi rimčiau, dar pabėgs )
Nu bet rimtai, o ką jam tau sakyti? Natūraliai kažkaip tie rimtesni pokalbiai/išsipasakojimai atsiranda, o ne susėdam ir davai pašnekam rimtai Nu žodžiu, atsipalaiduok tu. Dar tik pradėjot draugauti, o tu jau globalinį atšilimą aptarti nori
tai nenorek visko per pirmaji menesi dar tik pati pradzia…
O kokiomis konkrečiai temomis norėtum su juo pakalbėti? Kas yra tie rimtesni pokalbiai? : ) Tiesiog įdomu : )
Tai gal jums tik laiko reikia
Na viskas čia normalu, viskas su laiku. Mes draugystės pradžioje iš vis tik savaitgaliais matydavomės.
Tai gal su laiku atsivers Nors aš turėjau tokį, kad susitikę sėdėdavom ir tylėdavom, vieną kartą taip pratylėjom netoli dviejų valandų, nu nebuvo tiesiog apie ką mum šnekėt Aišku, čia gilioj paauglystėj taip buvo..
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
