Neinu is namu, kol neatrodau tobulai
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Ar yra dar tokiu merginu, kurios negalit iseiti isvis is namu, kol neatrodot sau idealiai graziai? O gal kas galit patart, kaip sito atsikratyti? Sunku gyventi, daug visko praleidi, visur visada veluoji, daug laiko atima, neatsipalaiduoji niekada, baisu visokios staigmenos, jei namie buni nepasiruosusi… Noreciau ismokti labiau atsipalaiduoti, bet negaliu, atrodo, kad zmones iprate mane tokia matyti ir iskart pamate kitokia, sakys, kad apsileidau, kad isbaisejau… Atsiprasau uz lietuvisku raidziu nebuvima, naujas kompiuteris, nemoku isijungti.
Idomu, ar apskritai yra tokiu perfekcionisciu cia, kurioms visada viska reikia daryti kiek imanoma tobuliau? Kaip jus gyvenat su sia savybe? Trukdo, padeda gyvenime?
Aš nesuprantu, kam ši tema. Pasigirt, ar ką? Dažaisi ir dažykis, sveikinam. Nei mes tave pažįstam, nei mums dėl to galvą skauda. Kuo mes galim tau padėt?
O kaip reikalai su antra puse? Ar esi turėjusi vaikiną? Nes su tokiu požiūriu turėtų būti sunku surasti tą tobulaji.
Bet karjerai pirmiausiai reikia proto ir greitų sprendimų, nes, žinai, patarlę, kad pagal išvaizdą sutinka, pagal protą palydi. Tai gal geriau kokią knygą paskaityk?
Klausimas suformuluotas temos pradzioje, jeigu nesupratot, na ka as galiu padaryti
Esu, dabar tik susitikineju, bet nemanau, kad kas is to iseis
O pagal sprendziat, kad as proto ir gebejimu neturiu bei knygu neskaitau? Jeigu taip stereotipiskai mastot, tai, zinokit, knygutes skaityt reiktu jums, ne man
Tai kiekviena turim prieazasciu del ko vienaip ar kitaip elgiames, bet ta savybe, nors randu jai pateisinimu ir geru pusiu, pas mane yra jau perspausta, jauciuosi tokia perdegusi, noreciau siek tiek labiau atsipalaiduoti ir kartais priimti viska tiesiog paprasciau. Labai norejosi cia gal sulaukti is tokiu merginu, moteru pasisakymu, kurios yra panasios, bet ir tai pati sneku ir daug ka suprantu besnekedama. Nesu su niekuo issisnekejusi sitaip.
Nenoriu jūsų įžeisti, puiku, kad rūpinatės savo išvaizda, bet kad tai taip sureikšminate – patologija… Sakote, vadovaujuosi stereotipais, bet, na va, matote, kokį “įvaizdį” čia diskutuodama susikūrėte. Tiesiog atrodo, kad niekam kitam jums nebelieka laiko. Žinote, kada buvau pati gražiausia, žaviausia, patraukliausia, linksmiausia ir turėjau daugiausiai gerbėjų? Kai gyvenau studentų bendrabutyje, kai viską darėme spontaniškai. Jei trumpai, kai buvau ATSIPALAIDAVUSI. To linkiu ir jums
Na ir blogai darote!!
Tai suprantu as puikiai, kad as cia sioje temoje jums apie save sukuriu toki ispudi, nes daugiausia kalbame apie isvaizda. Bet as ja siai temai kaip konkretu pavyzdi pasirinkau tik del to nutikimo su draugu, kuris priverte mane suvokti labai gerai, kad praleidau sansa susimatyti su seniai regetu zmogumi vien todel, kad man auskariukus priderinti prie sijono reikia. Pati juk kreipiuosi i jus pagalbos, pasiulymu, o ne teismo, pati juk jau pasijuokdama is saves sneku. Bet teisti zmogu ir aiskinti, kad jam knygutes reikia skaityti, gebejimu kazkokiu igyti ar proto, kai net jo nepazistat ir vien todel, kad zmogus nori buti ir pats kaip koks meno kurinys? Manau, kad siuo atveju jus esat pavirsutiniska, o ne as. Nesu as kazkokia iskepusi soliariume fyfa priaugintais nagais, bet man malonuma suteikia, kai moterys mieste net prieina paklausti, kur pirkau paltuka ar pasako, kad puikiai atrodau. Manau, bet kuriai tas suteiktu pakylejimo, pasitikejimo savimi, tai dienai tikrai pakeltu nuotaika, atrodo menkas dalykas, kazkas pastebejo, kazka pasake, bet kartais del tokio dalyko ir jautiesi taip lyg tavo pastangos nenueina perniek, zmones tai mato, atkreipia demesi, tada ir jautiesi taip lyg galetum kalnus nuversti.
Nesuk tu galvos, gyvenk kaip gyveni, laikas sudelios viska i vietas arba ne. 😉
Tiesa sakot, viskas labai pagrista jausmais. Vis tiek esi vienoks ir viskas i tai susiveda, kad net labai norint kazka pakeisti labai sudetinga.
Siaip kartais atrodo, kad tiesiog kazkas gyvenime turi nutikti arba nenutikti, kad pasikeisciau. Kazkoks svarus ivykis, nors jau ir tai atrodo kartais, kad net reiktu psichologo pagalbos
Autore, nesupykit, gal neteisingai Jus supratau, bet su tokiais “tobulais” žmonėm tikrai sunku artimai bendrauti. Gal jie labai tobuli ir geri darbuotojai ir pan., bet šeimai, draugams tokie žmonės pakankamai sudėtingi. Turiu vieną tokią draugę. Įdomiausia, kad ji pati nepastebi (o gal apsimeta, kad nepastebi), kad per 10+ metų ji daug ką artimoje aplinkoje ima erzinti. Ypač vyrus. O pradžioje daug vyru jos tobulumu žavėjosi. Ilgainiui ima nusibosti tas žmogaus “idealumas”, negalėjimas dalyvauti jokiame spontaniškame renginyje, vėlavimas dėl noro atrodyti tobulai, nesugebėjimas atsipalaiduoti ir t.t. Ir net kitų “sustygavimas” pagal jos tobulumo supratimą, pvz., jei tai yra jos šventė – jos vestuvės, jos gimtadienis, jos vyro ar vaiko gimtadienis. Jie irgi yra “sustyguoti”. Vaikutis visada tobulai aprengtas ir pan., bet visi vaikai dūksta, o jam negalima atsipalaiduoti, jei išsitepa, tuoj pat vežamas namo persirengti ir pan. Visi jaučiasi įsitempę šalia tokio žmogaus ir su metais tai aštrėja. Reikėtų taip nesijaudinti dėl savo įvaizdžio, nes žmonėms matosi koks trapus Jūsų “fasadas” labiau, nei Jūs įsivaizduojate ir tos perdėtos pastangos gali atrodyti juokingiau nei atėjimas į baseiną be makiažo ar į pikniką miške nesuderintu treningu.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
