Taigi aš susidūriau su vyro neištikimybe. Parašiau savo jausmus dabar po metų

Ilgas tekstas, bet gal patiks. Galite pasidalinti savo istorijomis, tikiu bus lengviau, galbūt išvis nejaučiate nieko panašaus?

su akmeniu nesusidūrus jis pavojaus nekelia. Netgi intriguoja. Tabu. Tačiau akmuo kelia baimę, budina savisaugą. O ji elementari, neverta net eilutės medicinos terminų žodyne, abejočiau ir dėl vietos populiariosios publicistikos veikale tarp straipsnių apie svorio metimą ir “pamilk save” kontrasto. Venk kontakto su nešiotoju. Štai. Paprasta, bet neįdomu. Paprasta ir neaistringa. Tiesa, alternatyvų, tokiam drąstiškam būdui yra įvairių: stiprink kūną, žvalink protą, valgyk morkas pusryčiams, augink savo libi..imunitetą. Tik veik. Sako, žmonės, padeda (tik vis dėlto, kodėl tų akmenų tiek daug pridygo?).

Užauga akmuo vos pasėtas. Ir kuo mažesnė sėkla, tikėtina, tuo dygimo laikas sutrumpėja. Priklausomai nuo užkrato nešiotojo- sėklos gali dygti skaudžiai ir visos iškart, arba po vieną, tarsi nieko nejaučiant, įkyriai, it sloga, karts nuo karto varvant nosiai. Betkuriuo atveju jausmas nemalonus. Ir nekutena. Ir nešildo. Jeigu jau turi akmenį prognozė liūdna- nepagydoma, nesunaikinama- neištars joks gydytojas niekada. Neoperuotina, nešalinama lazeriu, nebus parašyta jokioje įsivaizduojamoje asmens sveikatos knygelėje, juolab elektroniniame jos variante.

Kaip bet kuri liga, nelaimė, stresas, sudaužytas mylimiausias puodelis ar pamestas auskaras, akmuo iššaukia natūralų psichologinį atsaką. Pirmoji šio atsako stadija- neigimas: atsitiko tai jau tikrai ne man; atlikau visus reikalingus veiksmus pagal instrukciją, kaip išvengti akmens; tai klaida, ir kas pasakė, kad tai akmuo? Tik sloga… (tiesa, sirgti sloga lengviau, galima rinktis tik nosies šnurpčiojimą). Vis dėl to norisi vemti.

Nepavykus apgauti savęs bei atsibusti iš transegzistencinės būsenos, seka pyktis. Dažniausiai baisus pyktis. Kaltas akmuo, kalta aplinka, kaltas rytas, kurį pabudau ar kalta naktis, kurią pramiegojau. Deja, dažniausiai jautiesi kaltas pats- ką dariau ne taip? Statistika, kurią įrodyti brangu, neadekvatu ir absoliučiai nereikalinga rodo, jog 8 iš 9 atveju užsikrėtimas akmeniu tiesiogiai priklauso nuo nešiotojo. Tiesiogiai, t.y. žinant, kad vanduo šlapias ar be skonio, bet vėlgi, neatmetant siurrealių idejų apie limonadą ar NaCl tirpalą.

Susitaikius su pykčio epizodu ar bent paslėpus emocijas tolimuose pirštų galuose, pasirodo viltis- galbūt akmuo, tai, ko man reikėjo, kad pasiekčiau butaforinį, skylėtą, nušvitimą, per atsidariusį purviną kanalą? To ir reikėjo, žibalo i ugnį! Tegu dega…ar sudega. Ar dar dega ir dar gesinu.

Depresija ir susitaikymas. Susidūrus su akmeniu, švytuoja švytuoklė. Nuo vieno krašto iki kito ir be pasigailėjimo. Su akmeniu viduje susitaikoma. Su depresija (pavadinimas, kurį iš psichiatrų ir psichoterapeutų pasiskolino pms kamuojama moteris, apibūdinanti egzistencijos tuštybę kiekvieną mėnesį) taip pat.

Kas nutinka? Akmuo lėtai keliauja tavo kūnu, vis primindamas apie savo būtį: sustojęs smegenų kamiene užkemša mintis baime. Begaline, įkyria baime, kuri skatina godžiai gniaužti nagus į save. Čia mano. Ir čia mano. Jis mano. Akmuo šlykščia mase verčia tavo prisiminimus, keičia juos ta linkme, kuria nori, pasitaikius progai primindamas apie save: čia akmuo šalia kurio tave sutikau, o ant autobuso šono mano vardas. Kaskart tau lieka šaltas prakaitas ir drebančios rankos. Dar kojos linksta per kelius. Ir vėl pykina.

Akmuo matomas visur, akmenį pažinsi, to nenorėdamas jį jausi. Apsistojęs jutimo organuose akmuo keis pojūčius: liesi šiurkštų ir šaltą paviršių, matysi neatpažįstamą siluetą be kvapo ir skonio, kurį bent galvojai pažįstantis. Po daugelio neigiamų padarinių, pakilimų, nusileidimų, svyravimų, akmuo smogia skaudžiausiai (sakoma, paskutinė stadija(?)) įlenda į gerklę ir užkemša tau burną. Jausmas šlykštus: trūksta oro, šauktum plaučiais, tačiau niekam papasakoti neišeina. Akmuo- tavo bėda. Akmuo neliečia draugo, neskaudina šuns ar žiurkėno. Tu akmeniu užkrėstas, tu ir kapanojiesi.

Kartais su akmeniu susitaikai. Remisijos metu gyveni turiningai: net juokiesi, nuoširdžiai. Paradoksalu, kartais tavo gyvenimas pasidaro ryškesnis net už tų, palaimintų sveikųjų.

Liga lėtinė, prognozė- miršti lėtai ir skausmingai. Kaskart.

Greičiausiai niekada netampi akmens platintoju, nebent savanaudiškų/savigydiškų paskatų vedinas juo daliniesi.