Nelaiminga.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Nezinau kodel… nezinau kaip… niekada taip nesijauciau, niekada taip nekalbejau kaip dabar…Visad tokioj situacijoj patardavau draugams, kaip gerai jaustis, kaip nekreipt demesio i toki reiskini kaip depresija, ir panasiai… bet juk pats sau nepetarsi… kazkaip atejo tokia diena, kai pasidariau jautri viskam, nors kartoju… niekada niekada nebuvo taip, nesijauciau tokia silpna… galiu apsiverkt del menkiausio zodzio… erzina vyro draugai, kuriuos matau dazniau nei ji, ir ju kasdien pilni namai…jauciuos per stora, negrazi, na visiskai zlugus kazkokia, nespeju nieko, viskas is ranku byra… svarbiausia, nespeju mokytis, kas labai slegia…. veidrodzius sudauzyt visus norisi… zodziu… net nezinau kaip visa tai paaiskint… tiesiog sunku…
pavasari depresija tik paumeja, todel pakentek tuoj pavasaris netinka. nueik pas gydytoja kol dar nesuumejo. paskui uzleidus bus tik sunkiau gydyti ir isgydyti. zinau gausi kruva patarimu kaip susiimti, pailseti ir panasiai, bet jei rupi pati sau pasirodysi specialistui. tai sakau ne tik is asmenines patirties, bet ir studijuoju psichologija, taigi jau ir is bendravimo mokantis su gydytojais, destytojais ir praktikos patirtis.
man tokia pat situacija…ir ner kam issipasakot, nieks nesupranta….
Gal tau papraščiausiai toks amžius,jai esi jauna : ) Man kažkada irgi taip buvo ,tokia depresija ,bet laikui bėgant atsirado kiti draugai ,kitos pažintys ir nelaimingos mergaitės veidas iš mano veido išnyko
misstika, cia ne tokia ramybe .tai tik laikina tyla, o ne chaoso dingimas
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
