Nemoku mylėt
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, tiesiog norėčiau paplepėti su protingom merginom, galbūt jos galės pasidalinti savo ar kitų patirtimi ir istorijomis.
Tiesiog, nežinau kas man yra, bet aš nesugebu mylėti vaikino. Su vienu išdraugavau ilgiau nei metus, tačiau taip ir nepajutau meilės jam, nors jis buvo (kitaip nepavadinsi) – tobulas, ir gražus ir protingas, dėmesingas, romantiškas ir visoks kitoks, koks tik įmanoma. Tačiau aš jo nemylėjau, kad ir kaip stengiausi. Na žinoma, mylėti neprisiversi, tačiau ne jis vienas toks nemylimas buvo, kad ir koks vaikinas ateina į mano gyvenimą, tai daugiausiai ką jam galiu pajusti tai šiokią tokią simpatiją, geriausiu atveju kažkokią aistrą. Tačiau ir tai, neilgam.. O taip norėčiau pasijusti kaip visos kitos įsimylėjusios merginos , skrajoti padebesiais ir galvoti tik apie jį, sako meilė padaro tave bepročiu, aš ir norėčiau tapti tokia. Kažkada, gal 15-likos buvau patyrus tokį jausmą, ir žinau koks nuostabus jis yra. Na, net nežinau, gal ir jums taip buvo? Ir galbūt viskas pasikeitė? Kaip? Kas įvyko? Mano puse draugių sugeba įsimylėt jei ne iš pirmo žvilgsnio, tai tada iš pirmo komplimento. Sėdi įsisvaigusios ir laimingos, ir gerai joms.. Ach..
Tai gal tavo drugeliai ir visi jausmai, kuriu ieskai dabar ir apsistojo ties tuo 15kos metu laikotarpio vaikinu? :p ar nebegalvoji apie ji visiskai?
Temos autorė niekada nepagalvojo, kad įsimylėti galima tik vieną kartą gyvenime? Visos kitos tariamai meilės yra prisirišimo ir aistros apgavikės. Vieną kartą gyvenime turi mergystės plėvę, vieną kartą gyvenime pirmą tikrą bučkį, išmokstam važiuoti dviračiu, automobiliu, išmokstam plaukti, bet juk staiga nepamirštam kaip nebemokėti plaukti arba kaip kaušei kristi nuo dviračio? Nors čia tik mano nuomonė, kiek žmonių tiek nuomonių, vystykit temą toliau.
Manęs visai nenuramino,kad nėra tiek mažai tokių merginų, nesugebančių mylėt. Gal kas nors kokią optimistiškesnę istoriją papasakotų? Juokas pro ašaras čia jau…
Raminta, taip ir yra, manau viskas visiškai kitaip būtų, jei jis elgtųsi kitaip. Tu dar gali išsigelbėt iš mūsų lemties.
Galbut ta meile ateina kitokia.
Nebeskrasjos drugeliai turbut niekad….as ir 16m beproto mylejau ir skraide kaip tu sakai drugeliai…o db nors myliu, bet tai visai kas kita…. Apie drugelius pamirst
galbūt dar nesutikai TO vaikino
nesijauciu vertinama, todel ir neatiduodu savo visos sirdies, proto ir viso kito… jei man bent truputi parodytu jausmu… kad as rupiu ir apkabintu taip,kaip niekad dar nera apkabines, tikriausiai butu kitaip.. Pastebiu is jo bendravimo,kad jam geriau yra pasneketi apie save, kiek dar darubu turi ir t.t. toks vaizdas, kad nesugreaguoja,kai pasakau,kad man liudna ar skauda kazka.. jokio paguodimo. as labai atsiprasau, kad cia tiek daug apie save kalbu, tik jau pratrukau galutinai.. siandien vienas is tu bloguju vakaru.
iskilo kitas klausimas, kaip suprasti ar jis vertas manes…
Na, jausmų atžvilgiu situacija tikrai panaši, gal ir elgesiu netgi, nes aš taip pat visada ragindavau visur lėkt su draugais jį, nieko nedrausdavau, buvau gera ir t.t. Bet ir jis mane mylėjo, ir netgi dabar dar myli, taip, kaip nesu mačius dar. Aš jam negalėjau duot to paties. Kaip ir kitiems vaikinams, kuriems aš rūpiu – negaliu. Todėl ir kankinuosi šia prasme. Manyčiau tavoji problema, kad tu nesijauti įvertinta, todėl ir neleidi pati sau įsimylėt, nes pasąmonėj manai, kad jis nevertas tavęs. O aš visada žinau,kad vaikinas tikrai vertas geras, net per geras kartais tokiai ožkai kaip aš, ir vis tiek. NEMYLIU…
visiskai sutinku. ir musu situacija beveik identiska. draugavau su vaikinu laabai ilgai. bet visa laika zinojau, kad tikrai issiskirsim, tik laiko klausimas kada. issiskyrus supratau kokia mylima ir vertinama buvau… bet jis manes netrauke, trauke tik jo geras budas… vis liudesys apima pagalvojus apie dabartine situacija.. draugauju su vaikinu ir jauciu, kad jei staiga dingciau ir jam neskambinciau, nerasyciau, jis taip ir nepasivargintu manes ieskodamas… is buvusio ismokau aukotis ir stengtis del zmogaus. dabartiniui taip pat bandau buo gera visom prasmem. gera kaip drauge, kaip kompanione, visuomet ji raginu geriau varyt su draugais vakare bare pasedet nei buti su manimi, nes zinau, kad jam tai patinka… visada vairuoju kai tik galiu, kad tik jis galetu atsipalaiduoti, kai norim vakara mieste praleisti, bet… nejauciu jokio atsako atgal… atiduodu save,o atgal mazai,ka gaunu, jei vertinant veiksmais , gerais darbai ar tiesiog nesavanaudiskumu.. ( vat tokie dalykai ir kerta per jausmus, nustoji tiketi meile ir kitais stbuklais..
prisimenu viena dalyka, kuris man istrigo ir pradejau tiketi kad jis ne tik megaujasi mano gerumu, bet ir duoda atgal kazka.. tai kai vaziavom i pirti pas jo drauga ,as aisku eilini karta vairavau. nedraudziau jam nei gerti nieko, tiesiog norejau buti ne pikta mergina, linksma drauge, tai kita diena atleke su rozem pas mane ir padekojo uz kantrybe.. cia buvo pats graziausias jo elgesys..
* Pamirštu vis nuspaust tą varnelę nuo anonimo.
Atrodo viskas ką sakai jau mano pačios šimtą kartų išsakyta. Irgi draugaudama su vaikinu, visada žinodavau,kad išsiskirsim kai ateis laikas, nors ir smagu ir linksma, ir gera, tačiau ne taip kaip turėtų būti kai santykiai tikrais jausmais pagrįsti. Net nežinau, gal ir man čia trauma likus nuo tų 15-ikos metų, bet, kad nepanašu. Kartais net pagalvoju, kad galėtų ir manęs nemylėt, svarbu aš žinočiau, kad be galo myliu, ir turiu tokį gebėjimą. Pavydžiu toms, kurios neturi tokių bėdų..
Puikiai zinau sita dalyka… Ir baltai pavydziu merginoms, kurios sugeba skrajoti vien nuo minties,kad tuoj susitiks su Juo… Paaugystej buvau isiziurejus toki vaikina, tiesiog alpau del to, o jis manimi rupinosi, rode laaabai didele demesi, tiesiog atrode,kad esu laimingiausia, bet… perskaiciau zinutes kaip jis aistringai davesi su kita panele. Amzius buvo nedidelis, bet man labai istrigo ir kazkaip skaudziai paveike mane. nuo to karto nebejauciau nei vienam vaikinui nieko panasaus. simpatiju turejau daug, vaikinu ir turejau, bet su nei vienu nebuvo tokio jausmo,kad pilve drugeliai skaidytu.. kartais jauciu,kad bunu su vaikinu, tiesiog ,kad esu ipratus.. kazkaip pergyvenu del ateities, kad nerasiu mylimo vyro. ech… kaip vel jausti ,kad keliai linksta vos pamacius Ji?
siuo metu turiu drauga, su juo esam visai nedaug, 4men, ir kartais pamastau, kad jeigu jis mane mestu ar as ji, tai nenubraukciau nei asaros, tiesiog atsitiko ,tai atsitiko. labai pasigestu santykiu saugojimo.. ne tik is saviskio, bet ir is aplinkiniu zmoniu. galbut nebejauciu dideliu jausmu vaikinam ir nesvaigstu del ju, nes kuo labiau matau ar pazistu savo grupiokus, buvusius klasiokus, ar siaip draugus, suprantu, kad jie nei velnio nevertina merginu ir duodu 100proc, kad dauguma masto “jei ne sita, bus kita”.. pasiilgau tikru jausmu ir tikro atsidavimo zmogui…
Tai man jau ne kartą sakė, kad aš jausmų nesužalota. Kad atrodo vaikinams, kuriuos sutinku, tikrai nieko netrūksta, išvis – nieko. Na, bet kaip nejaučiu nieko daugiau, taip nejaučiu. Dar taip labai neliūdžiu, jauna esu, bet jei ir toliau viskas taip, nesijusiu gyvenanti pilnavertį gyvenimą.
Kitą dieną irgi esi pametus manau, tik dėl kažko įsižeidusi. Bet vis tiek, bent jau jauti tas jausmų audras!
o ka daryti…kai viena diena esi del to pacio vaikino galva pametus,o kita diena negali ziuret…
Kai sutiksi tau skirtąjį, tada ir meilė atsiras Neliūdėk, viskas bus gerai
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
