Sveiki, noriu pasipasakot jums ir siaip isgirsti jusu nuomones. Su vaikinu pradraugavome 2 metus visa laika galvojau, kad tikrai ji myliu ir, kad tai yra mano gyvenimo vyras, bet… po truputi jauciu, kad jauciu jam tik prisirisima, dziaugiuosi gavusi demesio is pazistamu, draugu ar siaip ir gatveje praeinanciu vaikinu, retkarciais pagalvoju kaip butu jei draugauciu su kokiu nors kituvaikinu, bet paskui mintis isklaidau, nes pati pasidarau sau slyksti… Kai bunam su juo buna viskas gerai, bet jei bunu kur viena ar su draugais dziaugiuosi gavusi daugiau demesio, zinoma, nieku gyvu neisduociau mums nebaigus santykiu. Pradedu galvot gal tai yra del to jog 2 metus yra monotoniski santykiai, kartu negyvenam, i kokia didesne kelione taip pat nesam isvyke, draugas pinigeliu nelabai turi,o ir as neturiu galimybes moketi uz abu, gelyciu gaunu tik jei paprasau, apie staigmeneles net kalbu nera, nesu materialiste ir niekada nebuvau, bet mane dziugina ir mazi dalykai (akiu uzrisimas ir kur nors nuvezimas pvz. prie ezero). Taigi, gal kas esate susidurusios su tokia beda, gal tiesiog man nereiktu pergyvent ir viskas tikrai sugris i vezias? prasau isreiskit nuomone savo, vienai labai sunku

up