Noriu papasakoti savo istorija mergaitems,kurios beprotiskai myli savo vaikinus ir kartais nesijaucia vertinamos….Ir tiesiog,noriu paklausti nuomoniu is salies.kartais sirdyje visos zinom,kiek visko atiduodi ir vistiek lieki kalta del visko besiskiriant..Tai buvo mano pirmoji draugyste,todel dabar ijungus prota,kai pagalvoju,galejau labai labai senai nutraukti siuos nieko vertus santykius ir tikrai neismesti veltui geru 8 metu is savo gyvenimo….Atidaviau siam zmogui savo pirma tyra meile,kuri nezinojo jokio skausmo,mylejau tikrai besalygiskai ir tiesa pasakius,mylejau aklai…

Taigi,pries pradedant mums draugauti,tas vaikinas man labai nepatiko,visada buvo toks atrodo pasikeles,piktas,net per daug savimi pasitikintis…ir taip gavosi,kad pradejome bendrauti jo iniciatyva.

Metus laiko jis bande manes siekti,tai vis susirasydavom tai vel nebendraudavom,kol galiausiai nutiko taip,kad pradejau jausti ta smagu virpuliuka,kai kazkas rodo demesi,visos ta jausma zinom manau…Nors aisku,nebuvo didelio noro su juo buti,kazkas vidumi man tarsi neleido,nes dar ir pakankamai jauna buvau,bet jo atkaklumas nugalejo…Taigi,pradejome bendrauti,susitikineti,nors pradzioje galvojau,kad po keliu menesiu santykius nutrauksiu,nes kazkodel visiskai ju nenorejau..bet nepasiryzau…po puses metu musu draugystes,is jo puses sulaukiau pirmojo ”grazaus” zesto…Girtas,dingo porai paru,galiausiai atsirades paskambino ir pavadines mane valkata,pasiunte ant keturiu raidziu..taip taip…as netekusi zado,neatsakinejau jam i zinutes turbut savaite,galvoju daryk tu dabar ka tik nori,ieskok manes kur tik nori..Galiausiai mane susirado,prie savo draugu klupedamas ant keliu prase manes atleidimo,nes neva buvo padaugines,nezino kas jam atsitiko ir kodel taip man pasake,maldavo,kad jo nepalikciau…pamaniau,kad galbut visiems visko buna,jaunas,pasimokys…

Veliau prasidejo manipuliavimas manimi…pradejo nepatikti mano drauges,kurios neva mane isves is kelio ir panasiai,prasidejo kontroliavimas,ataskaitos uz kiekviena zingsni,negaledavau iseiti niekur jam nepranesus,tiesiog buvau kontroliuojama jo labiau negu tevai manimi rupinosi ir panasiai…

visada jauciau kazkokia baime ka nors padaryti,nes visalaika mane gazdindavo,neduok dieve kazka ne pagal susitarima padarydavau,ar tai uzsibudavau pas drauge,pastoviai prasidedavo psichologinis spaudimas ”kai grysi rimtai pasikalbesim” arba ” dabar tai tu pamatysi kas bus”…ir as tikrai pradejau jaustis kaip kazkokia psichologiskai nuo jo priklausoma,bijojau ji palikti,nors pykdavomes beprotiskai ( pati esu Liutas,o jis Oziaragis) ir nenoredavau nusileisti,bet po didziausiu barniu vos ne vos susitardavom…Aisku atrodydavo,kai budavom kartu,visi tie apsikabinimai,buciniai ir panasiai,viskas budavo idealu,visi tie pykciai pasimirsdavo…

Buvau labai jauna kai pradejome draugauti,vos 15 metu,jam buvo beveik 19..bet vis kazkas pasikartodavo,draugai jo buvo tokie,kurie ji tikrai tempdavo is kelio,o ir pats buvo toks vejavaikis,be tikslu,be konkretaus gyvenimo…veliau seke jo isvykimas i uzsieni pusmeciui…tada kontroliavimas pasidare dar beprotiskesnis.Nors as buvau tikrai rami mergina,visada turejau savo tikslus,zinojau,kad jeigu busiu su zmogumi,jis man bus svarbus ir man kitu nereikes,tikrai nebuvo nei minciu apie jokius kitus ir panasiai.Bet kad ir klausydavau jo,ta prasme stengdavausi vengti tu pykciu,jis tiesiogine to zodzio prasme buvo psichologinis smurtautojas,vistiek arba kazka padarydavo man,kad kenteciau ir zinodavo,kad jam atleisiu arba pats mane tampydavo..Sekanti karta gryzus i Lietuva kelioms savaitems,suzinojau kad vel isvaziuoja pusmeciui dirbti,o likus trims dienoms iki isvaziavimo jis tiesiog dingo vel,uzgere su draugais,kad mane pamirso..atsirado likus kelioms valandoms iki keliones,vel aisku asaros,atsiprasinejimai beprotiski ir as vel atleidau…Dabar kai pagalvoju,tikrai beprotyste…veliau visos drauges pradejo sakyti,atsipeikek,tu kaip kalinys,jis daro su tavimi ka nori,niekur neisleidzia,manipuliuoja,o pats vaiksto kaip erelis,daro ka nori ir panasiai…taigi prasidejo pasirinkimu metas,arba tavo ta drauge,arba as….Man tai buvo vel kazkas tokio,bet kaip as cia ji myledama,juk negaliu palikti,tiesiog taip gavosi,kad su juo bendravome,o drauge pamazu tolo,nes jaute,kad ji jam nepatinka…veliau dar viena…Ir galiausiai atsitiko taip,kad atsirado senas pazystamas….draugas tuo metu buvo uzsienyje,pradejo rodyti man demesi,nors as jo visiskai vengiau,bet jis tiesiog visaip kaip tik imanoma sieke manes…o su vaikinu santykiai tik prastejo,jausdavausi kalta del visko,nors pati nezinau del ko,buvau tikrai gera mergina,tiesiog neturejau valios nuo jo atsiplesti..Ir atsitiko taip,kad as ji isdaviau su tuo kitu vaikinu..siandien dienai,save beprotiskai kaltinau,kodel nenutraukiau santykiu su savo draugu ir tiesiog nebendravau su juo.aisku jis tai suzinojo,viskas baigesi skyrybomis,o as jauciausi isvis suzlugdyta visapusiskai,nes tikrai to pati is saves nesitikejau,galbut pavargau nuo visu pastangu ir nemokejimo tam padeti tasko…Po keliu menesiu jis pamates mane,suprato,kad ne viskas kaip jis galvojo ir kad man labai del to sunku…,daug kalbejomes,jis man atleido..ir pasake,kad su visam isvyksta vel ir nebegrys,taigi noredama buti su juo,galiu atvaziuoti ir as.Tada man jau atrode niekas nebesvarbu,jis buvo vienintelis mano tikslas.

Kagi,pabaigusi mokykla isvaziavau pas ji.Aisku buvom laimingi galedami buti kartu ,bet nuo visu itampu manau nuo visko,pradejau sirgti stipria depresija,pradejau dar labiau savimi nepasitiketi,jauciausi kalta pries ji,o jis zmogus,kuris del nieko nesigrauzia isvis…Pragyvenome kartu 3 metus,aisku tuos metus lydejo pykciai kaip ir visada,nes pati juo nebepasitikejau,buvau radusi zinutes su kitomis merginomis,galiausiai po bendro gyvenimo jis viena diena pasake,kad nori likti vienas.Dalybos bendru daiktu,kuriuos buvome uzgyvene,buvo katastrofiskos…tas vyras,kuris buvo su manimi,draskesi del kiekvienos smulkmenos,kad tik man neliktu ko pasiimti,nes realiai gyvenimui turejome viska…Po viso sito,as supratau,kad tas zmogus,niekada nebuvo kitoks…ir kaip man buvo lengva…Atsigavau,pradejau visa tiesiog svyteti,senai manes tokios visi nemate..Ir ka gi,turbut pajutes,kad galiu be jo gyventi,pamates begales graziu nuotrauku is mano naujojo gyvenimo,po triju menesiu apsireiske vel.nors buvau garantuota kad man jo nebereikia,visiskai apie ji negalvojau,o jam matyt prabilo kazkas is vidaus,kad taip padare,plius pamate mane gyvenancia ir svytincia BE JO ,ko tokiems vyrams blogiau ir buti negali..Aisku,atsirades vel mane susirado,maldavo,kad jam atleisciau,kad suprato,jog su manimi patyre graziausias akimirkas ir panasiai,kad jo seima yra pati blogiausia,o ypac jo motina,kuri manes nemego……

man jo vel beprotiskai pagailo ir atleidau…bet va po sito dalyko supratau galutinai,kad jis mane norejo suzlugdyti…prasidejo senos istorijos,kaip sakant gaves ko nori jis pradejo vel daryti nesamones,o as vel paslydau del jo,nezinau is kur tas pyktis man atsirado,galbut prisiminiau ka jis man padare…ir tiesiog kadangi labai nesutariau su jo mama nes ji zinojo mano nuklydimus,deja nezinojo,ka jos sunus darydavo su manimi…,taigi parasiau jai sms,kad rupintusi savo sunumi,nes jis ir ja keikia del savo nenusisekusio gyvenimo…aisku,gailejausi vel ,kad ikisau rankas kaip sakoma ne ten kur reikia,ir jis lyg palikes mane kalta vel dingo,matyt nebesijaute kaltas ir pradejo vel ‘gyventi’ tuo,kad as esu kalta..Kaltina mane po siolei del visko,sakydavo kad viskas nuo manes priklauso,kad tik as galiu viska pakeisti jei noriu buti su juo,o is tikruju kankino mane,supratau,kad jis zmogus monstra kokiu reta.,..Susizlugdziau gyvenima,sveikata,nervus,praradau begales draugiu,tiesiog,del kazkokio zmogaus,praradau savigarba ir morale…o jis mane kaltina del visko po siai dienai,nori atraso,nori neatraso..Aisku,momentas toks,kad del skyrybu kaltinu dabar labiausiai save kai ypac vaikinas paraso tokius zodzius,jog buvo vertesnis geresnio gyvenimo negu as jam daviau….del ko pasakoju savo istorija? tam,kad pati skaitydama tai ka parasiau,vis dar gyvenu juo,kaip apsesta kiekviena diena apie ji galvoju ir bandau sau ikalti i galva,kad jis yra paskutinis bjaurybe,kuris taip elgiasi su zmonemis…Aisku,pati kalta,kad leidau jam taip elgtis su manimi,ir kai pagalvoju,suprantu kaip gyvena fizini smurta kenciancios moterys,manancios kad vyrai jas myli…Tiesiog,beproto gaila laiko,kurio zinau,kad nebeatsuksiu jau atgal…Kaip manote,ar toks zmogus kaip jis,gali buti moraliskai laimingas? ar tai yra tiesiog bandymas pasijausti valdingam kito zmogaus kaina?