na net nežinau nuo ko pradėti. Esu ištekėjusi jau virš metų. Gyvename name, netoli nuo jo tėvų, kuris buvo pastatytas mums kaip vestuvinė dovana nuo jo močiutės. Didžiausias problemas kelia ne jo motina, kaip dauguma galvotumėte, bet tėvas. Net neįsivaizduoju kodėl, bet niekada aš jam nepatikau, visada vyrą nuteikinėjo prieš mane. Jis toks žmogus, kuriam svarbūs tik piginiai dalykai, apie kažkokią moralę aš net nešneku. Ne kartą buvo vyrui priekaištavęs, kad veltui mane vedė, kad neva aš tą namą jo pasisavinsiu ir jį paliksiu ant ledo. Neva jam reikėjo vest kaimynų dukrą, kurios tėveliai pertekę pinigais. Man nėra malonu bendrauti su tokiu žmogumi, bet tai yra neišvengiama. Visada iš jo pusės susilaukiu visokių priekaištų, kad mano tėvai neprisidėjo prie namo statymo, pastoviai girdžiu įvairias ne itin malonias replikas. Mano vyras, tikrai ačiū Dievui, yra visiška priešingybė. Na o jo brolis… Labai keistas žmogus. Panašus į tėvą. Pastoviai sako, kad mes apvogėm juos,, dėl to namo (nors jų pinigų ten nebuvo išvis). Jis jaunesnis už mus, bet darosi toks pat kaip tėvas. Kartais būna tikrai faina su juo bendraut, bet pastaruoju metu pradėjo labai negražiai elgtis, siuntinėt į nelabai gražias vietas ir panašiai. Motinos man išvis gaila. Labai faina moteris, bet savo namuose su ja elgiamasi kaip su tarnaite. Santykiai šeimoje yra siaubingi, pastoviai keiksmažodžiai, grasinimai. Iš esmės, man nerūpėtų. BET. Jie gyvena 3min kelio su mašina nuo mūsų. Todėl dažnas bendravimas neišvengiamas. Atvažiuoja nekviesti, jiems dzin. Jie įsivaizduoja, kad tas namas yra jų, pastoviai dėl visko priekaištauja. Tėvas kiekvieną dieną po kokius 5 kartus skambina vyrui, pastoviai jį sunervina dėl kažkokių nesąmonių. Atrodo, kad kol čia gyvensim, ramybės niekad neturėsim… Aš jau pradėjau mąstyt apie persikraustymą praėjus savaitei po įsikėlimo, vyras kantresnis, ir pradėjo apie tai galvot neperseniausiai. Bet suvokiu, kad tai padaryti nėra lengva. Kadangi namas dovanotas močiutės, nenorime jo parduoti, kol ji gyva, kam jai tie nervai, sveikatą gadint. Ji kartais atvažiuoja pagyvent su mumis, bet ji netrukdo. Beje. močiutė- mano vyro tėvo motina. Na žodžiu. Kaip atsilaikyti? Labai sunku. Pagrinde dėl jo tėvo, kuris tikrai trukdo gyvent su savo nesąmonėm… Jokie ‘naglumai’ ar davimai ‘durniui kelią’ nebeveikia. Pavargau pastoviai matyti vyrą piktą dėl savo tėvo kvailumo… Atsiprašau už ilgą tekstą, gal kas susidūręs su panašia situacija ir turės ką patarti.