Sveiki. Nežinau ką ir galvoti, tad paklausiu, kaip ši situacija atrodo jums.

Prieš 3 metus susipažinom su vyru. Šiuo metu man 28, jam 30. Draugavom metus, paskui persikėlėm gyventi kartu. Prieš apsigyvenant kartu tvirtai jam pasakiau – gyvensiu kartu tik 2 metus. Nes manau, kad jei vyras nepasiperša per 2 bendro gyvenimo kartu metus, maža tikimybė, kad pasipirš vėliau. Jis neprieštaravo, net sakė, kad jam ši idėja irgi atrodo visai protinga, todėl susitarėm, kad per tuos 2 metus pasižiūrėsim, kaip mums sekasi butyje. O po to spręsim, ar norim vedybų ir kurti šeimą, ar skirsimės.

Nu ir ką, praėjo tie 2 metai ir nors apie mūsų susitarimą per juos vis pašnekėdavom, bet žiedelio taip ir nesulaukiau… Tad prieš porą dienų priminiau jam mūsų susitarimą, pasakiau, kad terminas jau baigėsi, kad aš esu pasiruošusi vedyboms, nes gyventi kartu mums, mano nuomone, sekėsi visai neblogai ir paklausiau, o ką mano jis. Nori vedybų ar ne? Tai jis vietoj to, kad tiesiai šviesiai pasakytų, ką galvoja, pradėjo kažką neaiškaus mykti. Kad ir kaip klausiau, jis tik kažką mykė mykė, kol man trūko kantrybė ir ėmiau krautis daiktus. Jis ėmė mane stabdyti, maldavo neišeiti, bet apie vedybas, atrodė, nė girdėt nenorėjo…

Tai ir išėjau, kad ir kaip jis maldavo pasilikti… Grįžau kol kas pas tėvus, paskui gal ką išsinuomosiu.

Dabar jau kelinta diena po mano išėjimo jis kasdien atvažiuoja pas mane su gėlėm ir saldainiais ir maldauja grįžt. Tvirtai jam sakau, kad grįšiu gyvent kartu tik tada, kai jis tvirtai apsispręs, kad nori su manim kurti savo ateitį. Kelis kartus pakartojau, kad nevažinėtų be reikalo pas mane, nes be sužadėtuvių žiedo tikrai neketinu grįžt.

Bet atrodo, kad jis negirdi… Kažką tik numykia ir toliau maldauja grįžt ir važinėja pas mane ir skambinėja pastoviai vos ne verkdamas į ragelį. Jau net gėda prieš tėvus… Ką patartumėte daryti? Jau kalbėjau visaip, ir kad pailsėtų nuo manęs ir apsispręstų vienatvėj, ko jis nori, ir pykau ir variau lauk su visom gėlėm… Niekas nepadeda!