Nepasitikinčios savimi, baikščios, kaip jūs gyvenat?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Yra tokių, kurios nėra patenkintos savo išvaizda, tuo pačiu nepasitiki ir savo charakteriu..Na kaip pasakyt, savo bendravimu, bijo išsižiot, nes nusišnekės ir t.t.. Ir viso to pasekoje jaučiatės nejaukiai tarp didelio būrio svetimų žmonių? Renginiai, parodos, seminarai…Man toks jausmas, kad visi tik mane ir stebi, kokia aš baisi and so on.. O kas labiausiai man kliūna, kad baisiai nejaukiai jaučiuosi tarp vaikinų mano amžiaus (22man.), o dar jei esu tarp gražių vaikinų… Pvz., kad ir pas odontologę lauki ir sėdi šalia keli ar autobuso lauki stotelėje….Tada mintyse tik ir laukiu, kada jie pasišalins,nes nu man viskas, labai nejaukiai jaučiuosi, yra jums taip? Ką darot? Kaip kovojat su tuo? Fakto, kad taip ir vaikino nesusirasiu tai nereik sakyt…Pirma, kaip to pasitikėjimo įgaut, kol negaliu skirt pinigų savęs keitimui(operacijoms, kad gražesnė būčiau)…. Viskas nerišlu, atsiprašau…minčių kratinys, bet neturiu kam viso to pasakyti, nesupras manęs…..
Nieko nedarau, tiesiog gyvenu savo gyvenimą ir tiek. Dar pinigus kalu, o daugiau leidžiu upei tekėt pasroviui ir žiūrėt kur nuneš.
Jūs pinigus kalat…O man net eit į darbo pokalbį, įsidarbint, dirbt taaaip nejauku, baisu, visada tokia įsitempusi, nu šlykšti savijauta…Geriausiai jaučiuosi namie, o kas iš to? negyvenu, o egzistuoju…
Aš irgi tokia. Recepto dar neatradau
prisidedu
Na, jeigu niekad sysės nesukaupsit, tai taip ir liksit visko bijanti :/. Jau geriau rizikante būt, nei po to gailėtis, kad galėjau tą padaryt, bet jau po laiko.
Tai į darbo pokalbį gerai. Ne į vadovus gi eisi. O tokias mieliau priima, nei savim pasitikinčias, mokančias pastovėti už savo nuomonę. Kam ten tokios kolektyve reikalingos, tik bangas be reikalo kelia.
@vinvin – sventa tiesa
Aš jau dabar gailiuosi. Bet neina, nu tiesiog NEINA prisiversti kažką daryti
man kad ir ėjo,tai vaje vaje …
Nereikia kompleksuot dėl išvaizdos juk ne su grožiu reikia gyvent
Tiesiog gyvenu ir viskas… Žiauru. Labai puikiai suprantu tave. Kitiems lengva sakyt “perlipk save” ir pan..
Paskaityk knyga 30 zingsniu iki sekmes ar laimes link tiksliai nepamnenu
o kaip tai ne grožiu..Tarkim, mano didžiausias problema dantys – vos tik išsižioju, pradedu kalbėt, pamato dantis tas žmogus nu ir ką jis galvoja? kokia fuuu… o visas bendravimas per burna eina..ta prasme aš ne apie oralinį nu bet kalbi, dantys matosi, ką kalbėt apie šypseną, kuri labai maloniai kitą gali nuteikti, čia iš vis man neįmanoma šypsotis su dantimis… Nooors, jau pati juntu, kad taip užknisę tie žvilgsniai į mane, kad va ir autobuse, matau, stebi mane, dantis, o aš specialiai daugiau kalbu, kalbu, ktegu žiūri, dar ir aš žiūriu žudančiu žvilgsniu, kad susigėstų…bet čia va autobuse, kur visai nepažįstami…bet kaip kovot, kai va reik eit to darbo…Kaip parodyt, kad pofik ta išvaizda, svarbu mano galva, idėjos ir t.t.. kai ir dėl to aš nesu užtikrinta?
Turejau tokias bedas, susitvarkiau pati per saviitaiga
Mes neturime buti tobulos, kad butume nusipelniusios kazko gyvenime ar butume vertos savimi pasitiketi. Nebutina tam buti be trukumu.
Yra knyga “Netobuli, laisvi ir laimingi”. Labai nebloga sia tema apie saviverte.
ačiū, susirasiu tą knygą!
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
