nėra mamos
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Perskaičiau temą “Tėvai sensta..” ir žinot taip liūdna liko širdy….
Mano mama susirado meilužį, apgaudinėjo tėtį, melavo mums visiems metus laiko, kol paaiškėjus tiesai, ji išsikraustė. Siaubingai pykau ant mamos, pati sau prisiekiau, kad niekada gyvenime jai neatleisiu, nepasitikėsiu ir kad aš su tokiu žmogum – išdaviku nenoriu turėt nieko bendro. Tiesiog ji išardė mano šeimą, kilo begalės problemų, nuo kurių kentėjau ir aš… Kartojau diena iš dienos, kad ji siaubingas žmogus, kad ji neverta nė vienos mano ašaros, jeigu pasirinko diedą svetimą, negu savo vaikus…
Pati mama mane labai myli, pergyvena, skambina, rašo, kviečia susitikt, ar atvažiuot pas ją, pasikalbėt, maldauja nepykt, neteist ir suprast ją. O iš manęs ji gauna ignoravimą. Nulis emocijų ir dėmesio jai. Atrodo, kad apipylė cementu mano širdį kažkas. Pasidarė man nusispjaut ant to kur ji, kaip ji gyvena. Noriu kad ji nieko nežinotų apie mane.
Tiesiog aš nesąmoningai suvokiu, kad jai keršiju. Nebendrauju su ja, kad ji gailėtųsi, verktų tiek kiek verkiau aš.
Žinau, kad daug kas nesuprasit mano pykčio, apmaudo ir nusivylimo, tiesiog mama man iki tos dienos buvo viskas. Ji man buvo pati geriausia draugė. Ji buvo man autoritetas kokia aš noriu būt mama savo vaikams.
o dabar liko tik dar vienu žmogum, kuris gyvena kažkur, kažkaip
labai savanaudiškas požiūris, tau geriau kad mama gyventu su tėvu be meilės ir nelaiminga būtų? o tu taip darytum jos vietoje???
O ar tu žinai kodėl ji susirado meilužį? Ar tu žinai kokie buvo santykiai su tavo tėčiu? Nekalbu apie tuos viešus kuriuos tu matei, o apie tuos kurie tik tarp jų?
Pastatyk save į jos vietą, kaip jaustumeisi jeigu tavo vaikas elgtųsi su tavim taip kaip tu dabar? Va to tau ir palinkėsiu. Kada nors pajusti tą patį motinos skausmą. Nes kad ir ką tu sakytum, tavo vaikas bus prieš tave.
O as už autore, kai sukuri šeimą, susilauki vaikų, tai jau ne tu viena sprendi dėl savo gyvenimo, turi jausti atsakomybe ir apie savo vaikus. Negali elgtis kaip šauna į galvą. Jeigu mama nebūtų apgaudinėjusi ir jau prieš metus išsiskyrusi susiradusi kitą vyra, tai normalu, bet dvigubas gyvenimas….. ir tas pasakymas, kad vaikai negali smergti savo tėvų, tai jau jūs man atsleiskit, šitas dalykas, kaip pagarba ir kiti dalykai užsitarnaujami. Vaikai prieš tėvus niekas, o va tėvai gali elgtis kaip tik nori…..
Ai skauda man širdį…. Jūs suprantat mama man skambina vakar vieną kartą, aš nekeliu, praėjo pusvalandis skambina vėl, vėl ir vėl….. Vėliau parašo žinutę “dukryte, nepyk, pakalbėkim….”
Taip nieko ir neatsakiau
Galbūt kažkada praeis man tas skausmas, gal kažkada galėsiu su ja pakalbėti, bet man panašu, kuo daugiau laiko eina, tuo mažiau apie ją galvoju, tuo mažiau man rūpi, vis daugiau ją pamirštu ir jaučiu kaip dingsta poreikis palaikyti ryšį su ja
Bet aš niekada to nenorėjau. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad rašysiu tokius žodžius apie savo mamą. Myliu ją kaip ir jūs visos mylit savo mamas. Bet ta meilė liks kažkur giliai mano širdy. Niekada aš to nesugebėsiu jai parodyt. Deja
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
