Sveiki… Esu nėščia 8savaitę ir mane apnikusios didžios abejonės…Tiesiog reikia išsikalbėti ir sulaukti patarimų. Taigi, esu jau baigus mokslus, tačiau gyvenu su tėvais, dirbu neoficialiai, tad jokių išmokų negausiu, tik socialinę pašalpą. Tėvų materialinė padėtis nėra labai gera, patys skaičiuoja kiekvieną centą. Su vaiko tėvu draugaujam beveik 2metus, per juos būta visko: daug ašarų, barnių, kitų merginų, nesiskaitymo, žeminimo ir tt. Aišku, buvo ir gražių dalykų, akimirkų, bet tai vyksta tik tada, kai jis negeria ir kai jam nereikia jo draugelių. Mes kartu negyvename, na, jis praleidžia mano namuose daug laiko (savaitėm) tačiau ruošėmės pavasarį nuomotis butą ir berods vis dar ruošiamės.. bet.. Jis toks nerimtas.. Vieną kalba, kitą daro, apie ateitį išvis negalvoja, pinigų netaupo, viską iššvaisto ant gėrimų ir draugų, per 24metus nesugebėjo įgyt jokio savo turto (nei mašinos, nei kompo, nieko…) Jei ką ir pasako apie ateitį, pvz kaip nuomosimės butą arba kaip jis mus išlaikys, tai viskas skamba kaip iš fantastikos srities, visiškai logiškai neapgalvota ir tų dalykų neįmanoma įgyvendint.. Jei kokie draugeliai pakviečia jį tūsintis, tai jis viską pasaulyje pamirš, o visų pirma mane, viską dėl jų padarys, atiduos paskutinius centus, o poto skolinsis iš manęs… Dėl vaikelio tai jis važiuoja su manim pas daktarus, kartais rūpinasi savijauta, sako kad džiaugiasi ir jo laukia.. Bet kaip jis gali jo laukti, jei jam svarbiausia tūsai ir draugai? Kaip jis įsivaizduoja gyvensim visi kartu, jei reikės rūpintis vaikučiu, o jis norės su savo draugeliais būt… Kas atneš į šeimą pinigus, kai aš negausiu atlyginimo ir išmokų jokių poto? Jis net neįsivaizduoja kiek visa tai yra išlaidų, kiek kainuoja nuoma, komunaliniai ir visi kiti dalykai… Jis visiškas alkoholikas, per metus gal porą dienų pabuvo neišgėręs nei bonkės, o šiaip kasdien bent pora butelių alaus, o per savaitę porą kartų nusigeria. Aš nežinau ką man daryti.. Aš nenoriu skriaust to vaikelio, juolab man pagal metus jau kaip ir laikas gimdyti ir aš noriu vaiko, bet kaip aš jį išlaikysiu, kaip aš išversiu su tokiu vyru… Aš jau dabar daugiau nervų su juo gadinuos, nei laimės patiriu..

Gal kam nors buvo panaši situacija? Ar lengva susirasti kitą gyvenimo žmogų su vaikučiu? Ar aš pasmerkta būti su juo, arba jį palikus, būti vieniša? Aš suprantu, kad augdamas su tokiu tėvu tas vaikas nieko gero nematys ir užaugs toks pats… Bet atrodo be jo aš visai prapulčiau, ypač dabar, su pilvelio gyventoju…