Sveikos, merginos,

(Pasipasakosiu ir išsiverksiu, tad tekstas gali būti ilgesnis. Atsiprašau.)

Prieš 1,5 savaitės man buvo atlikta abrazija dėl nesivystančio nėštumo. Nemoku žodžiais apsakyti, kas darosi mano galvoje. Rodosi, jog vieną akimirką aš su tuo susitaikiusi bei viskas gerai, tačiau kitą akimirka jau viskas aplinkui dūžta, lūžta, byra ir visa aplinka tarytum susilieja. Nieko nematau, negirdžiu ir nejaučiu. Tas šokas vis sugrįžta ir atrodo, jog kiekvieną kartą kai apie tai pagalvoju, skauda vis labiau.

Jau dvi savaites neinu į darbą, nes praktiškai negaliu pasikelti iš lovos. Fizinis skausmas jau praėjo, tačiau psichologinis ne. Vyras nesitraukia nei per žingsnį. Žinau, kad man tik 22 metai, esu labai jauna ir pastosiu vėl, tačiau tai neguodžia. Žinau, kad esu nekalta dėl to, tačiau nekaltinti savęs tiesiog neišeina. Gal per daug dirbau? Gal per mažai vaikščiojau gryname ore? Kodėl taip atsitiko? Juk 7 savaitę mačiau širdelės plakimą! Mačiau MŪSŲ taip laimingai planuotą vaikutį! O čia 10 savaičių vieną naktį pradedu kraujuoti, pasirodo, kad jau dvi savaites vaisius nesivysto ir nieko neįmanoma padaryti daugiau. Kitą naktį kraujuoju dar labiau ir jau išveža mane su siaubingais skausmais greitoji į ligoninę. – Vyras glosto – viskas bus gerai – adata į veną – narkozė – 20 minučių – prabudimas – vyro veidas – didžiausia įmanoma tuštuma pasaulyje. Mano pilvelyje nebėra nieko. Aš nesu ypatinga. Viskas. Širdis, atrodo, sudaužyta į šipuliukus ir vienintelis dalykas, kas padeda egzistuoti, tai pats geriausias pasaulyje vyras.

Žinau ir puikiai suprantu, kad reikia grįžti po truputį į normalų gyvenimą, tačiau kaip atrasti tam jėgų? Apie darbą negaliu net pagalvoti, bet amžinai nieko nedaryti negaliu. Kaip surasti savyje ryžto ir stiprybės? Kaip atsistoti, kai norisi tik gulėti lovoje užsitraukus antklodę iki užverktų akių? Pirmomis dienomis, tikriausiai dar šoko būsenoje, viską ištverti, atrodo, net gi buvo lengviau. Tačiau dabar, praėjus jau daugiau nei savaitei, kažkoks siaubas. Atrodo, kad dieną arba kol esu su žmonėmis, viskas yra gerai ir net gi galiu šypsotis. Tačiau vis ateina tokie momentai, kai visiškai palūžtu. Negaliu normaliai miegoti, negaliu normaliai valgyti. Vyras eina iš proto. Reikia jau ryt eiti į darbą, tačiau štai išverkus visą naktį nemiegu ir net negaliu pakilti.

Ir kaip, ir kaip pradėti stotis nuo visiško dugno?