nėštumas džiaugsmas ar liudesys
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki , taigi susiduriau su tokia dilema ,bet viskas nuo pradžių. Laukiuosi man 21 sužadėtiniui 23 apie jokius abortus negali būti nei minties , kartu gyvename jau metus, abu turime darbus. Bet problema tokia ,kad nežinau kaip tai pranešti savo tėvams . Jo tėvai jau žino nes šiuo metu gyvenojme pas juos ,kad kuo daugiau pasitaupyti , jie regavo ramiai bet nedžiugiai, jo artimieji broliai ir seserys taip pat nepritare ir jaučiu ,kad vyksta didžiausios apkalbos, bet jų nuomonė man paskutinioj vietoj . Taigi labiausiai bijau pasakyti savo tėvams nes neisivaizduoju kaip jie reguos ,bijau ,kad nusivils manimi , nors kažkada mama yra sakiusi ,kad čia mūsų reikalas ir padės ,kaip galės , bet bijau ,kad atsiradus realiai situacijai pradės šnekėti kitaip, nežinau kaip sukaupti drąsa ir viską pasakyti :/
Paprastai,nesat mazi vaikai,gyvenat kartu,turit darbus,tad vaika islaikyti bus is ko.Aisku,gal iskart ir nepuls jusu buciuoti,bet su laiku apsipras,kaip ir manoji,verke is liudesio,kai pasakiau,paskui verke is dziaugsmo
Jo seserys ir broliai smerke todėl ,kad patys susilaukė vaikų tik 30 metų ,todėl jiem tai atrodo nesuvokiama , bet dėl kitų nuomonės neatsisakysiu vaiko , už mus musų gyvenimo niekas nenugyvens juk
Kudikelis tik dziaugsmas Pasakyciau tik tada kai praeitu rizika persileisti
Sveiki, pakvieskite tėvus vakarienei tavo , ir pasakykit .
Tau ne 16 metų ,kada dar tėvai atsakingi už tave turi būti , gyveni su draugu jau metai laiko , kaip sakei turi darbą , tad tėvams nereikės užkart ant galvos vaikelio , tikrai nėra ko bijoti per galvą tikrai neduos
Aš taip pat turiu mergyte , jauna ištekėjau ir pastojau , bet taip pat buvom savarankiški , gyvenom kartu , jo tėvams pasakius labai apsidžiaugė jau vien dėl to ,kad turės anūkė ( ne pirma) bet pirma kuria gales pasidziaugt ,palepint nes kito sūnaus vaikai užsienyje ir nemato metų metus … Mano tėvai išsiskyrę ,tėvas atlaidesnis , jis kai pasakiau apie nėštumą labai džiaugėsi ir net šventė tai kad bus seneliu jo esama žmona yra mano mergytės podė labai faina moteris ir taipat labai džiaugiasi dėl manęs manau O mano mama griežtų pažiūrų ,bet taip pat priėmė džiugiai žinią .
Jau dabar iš visų pusių vėl visi ”krutina” mus ,kad jau antra planuotumėm , bet mums dar per anksti .
O beto pridursiu ,aš pastojau po 3 mėn ,kai su dabar jau esamu vyru, draugavome. Tai manau mano šeimai turėjo būti didesnis šokas ,kad taip greit viskas .. O čia jau metai kartu esat
Tiesa mes su vyru dabartiniu ir anksciau buvom pazistami , tad kai pradėjom oficialiai draugauti greitai ir kartu pradėjom gyventi ir kurti ateities planus .
Sėkmės tau ir nebijok
Lengvo išnešiojimo ir gimdymo linkiu ,būkit laimingi
na taip aš irgi galvojau mėnesį dar palaukt , bet viską taip sunkų laikytį savyje
mes kartu gyvename metai , o draugaujame jau nuo mokyklos laikų , o susižadėję esame 1,5 metų , tevai mano su juo labai puikiai suitare , bet vistiek taip baisu :/
Uzjauciu.. Gaila, kad laukiant tokio stebuklo tenka nervintis del kitu, ka kiti galvoja, ka kalba ir panasiai.. O mamai pasakyt nebijokit… Susitaikys ir dziaugsis, pamatysit. Nezinau nei vienos mociutes kuri savo anuku ant ranku nenesiotu, nelauktu, nemyletu.
Mano sesuo pastojo 19, pagimde 20, na o musu mama tikrai griezta, anksciau sakydavo, kad viskas turi but planuota, viskas savo laiku, mokslai, darbas, tada namai ir vel pinigai…. Sese suzinojus pasake man, sedejom ilgai kalbejom, ne tik ji, bet ir as bijojau, uz ranku susikibusius nuejom pas mama, nu ir ka siaip ne taip islemeno, o mama patylejo, akys sudreko, tik apsikabino ir tylejo… Sesuo kartu negyveno, tai kiekviena kart grizus namo, pas mama akyse blizgedavo asaros ir tikrai ne is liudesio.. Na dabar musu seimos spinduleliui 3.6metuku.. nuo gimimo iki dabar visu nesiojama ant ranku, beproto mylima ir visada laukiama.. Nezinau kaip buna su broliais, bet pati turiu 2 seses, ir zinau, kad betkokiu gyvenimo atveju nebusiu viena, smerkiama ar nesuprasta.. juk tam ir yra artimieji, kad butu i ka atsiremti.. Nebijokit, sakykit mamai, manau tikrai ji jus palaikys, o del vaikino artimuju.. nekreipkit demesio, tausokit save.
Atsimenu mano mama suzinojus sypsojosi ir mane, kad juokaujam tada sakiau, kad tikrai… na ir sypsena po biskiuka dingo, bet tik del nesitikejimo.. siaip apsiprato ir labai palaike. O dabar ismyluot negali, taip dziaugiasi. Pasakiau savo planus viskas buvo graziai suplanuota ir viskas taip pat graziai susideliojo. Na o vyro tevai rekt ir kilnot is dziaugsmo pradejo tik dziaukis ir be jokio liudesio i tai ziurek, tada ir kiti dziaugsis uz tave, matant kokia tu laiminga, o ko cia liudeti? o tevai apsipras ir taip pat dziaugsis, lauks anukelio/anukeles.
aš taip pat save nuteikinėju , kad džiaugsis , nes esu vienturte mama labai planavo antrąjį vaikeli kiek yra supirkus daiktelių rūbelių prikaupus bet dėja nepavyko , tai viliuosi ,kad anukėlis bus begalinis džiaugsmas , be to kai ji sake esu brangiausias jos žmogus juk neatstumtu manes , bet kaip ta gėdos jausma panaikint , atrodo ,kad nusikaltimą bučiau padariusi
O tai kas cia tokio nesuprantu, juk jus kartu gyvenat, turit darbus, plius nesat paaugliai, suauge zmones As irgi laukiuos, mano situacija kur kas sudetingesne, nes mes su vaiko tevu net negyvenam kartu ir jis vis tempia guma, kad neapsigyventume, gyvenu pas tevus, tai kai pasakiau, jie nebuvo labai dziaugsmingai nusiteike, nes niekad mano vaikino nemego (aisku, buvo ir yra uz ka), bet pasake, kad nenoretu, kad daryciaus isvalyma, kad bendrom jegom uzauginsim vaikeli o maniskis savo mamai nesako, irgi tempia guma, vis kita savaite ir kita savaite..
Man atrodo jums nera ko bijoti, susuikaupkit ir pasakykit, tokioj situacijoj tevai manau turetu apsidziaugti
SNEKI KAIP 16METE….JUS SU DRAUGU JAU GYVENAT KARTU ,ABU DIRBAT ,NORIT TO VAIKO, O TU BIJAI SAVO TEVAMS PRANESTI??? SRR ,BET KOKS JU REIKALAS…+TAU NE 16…….!!!
man 21,mano draugui taip pat 23 ,gyvenam kartu ir be galo vaiko norim…o tevai?man tokiu minciu net nekyla ,kad jiems pranest butu nemalonu GI CIA MUSU GYVENIMAS ir mes pilnai save issilaikom…valgyt neprasom nei vieno
pats nuostabiausiais stebuklelis, kai sirdute dar viena nesioji 9men su savimi
Suprantu autorę… ir visai ne kaip 16metė šneka… Man 38, laukiuosi trečio, jau daug metų nuo mamos gyvenu atskirai savarankiškai, netgi mes jai padedam materialiai, o ne ji mum, bet rankos kojos drebėjo, prieš pranešant naujieną, kad trečią turėsim)). Tiesiog pažįstu savo mamą ir nesunkiai galėjau nuspėti, kad bent jau pirma reakcija bus ,,nu ir durniai,, arba kažkas panašaus… Matyt ir autorė saviškius pažįsta ir nujaučia galimą reakciją…
labai dziaugiuosi uz jus,nes ne visoms tenka patirti motinystes dziaugsma,geriau anksciau nei niekada
aš irgi bijojau savo tėvams pasakyti apie nėštumą, ir kai laukiausi buvau tavo amžiaus mama apsidžiaugė, tėvas ne itin, bet dabar abu tikrai spinduoliuoja meile anūkui
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
