Sveikos. Kažkam noriu išsikalbėt. Čia ir dabar. Galbūt ir sulaukti patarimo. Taigi, labai noriu studijuoti Vilniuje. Mama tam nepritaria, nes ir mano mieste yra universitetas bei kolegijos. Ir dabar dėl to vos ne susikivirčijom. Jaunesnis brolis turėjo atlikti vieną darbą, atliko labai atmestinai, o aš jam ir sakau ‘mokykis, nes nuo rugsėjo valysi pats’, o mama kokius 5 kartus pasakė ‘nu bet tu kaip prisisvaigti’. Ji manęs nepalaikys. Ir finansiškai neparems. Bet aš turiu planų, stengsiuosi ten išgyventi pati. Kodėl mama taip elgiasi? Kodėl nepalaiko? Atrodo, visų mamos nori tik kuo geresnio likimo vaikams, bet tik ne mano! Geriausia draugė išvažiuoja į Kauną, dar daug klasiokų Vilniuje, Kaune mokysis… O aš turiu likt šitam narvely! Nenoriu! Jei liksiu dabar čia, tai ir liksiu su lig visam, nes dažniausiai taip ir būna, jog ten, kur mokaisi, ten ir gauni darbą… O aš nenoriu čia likt. Priežastis: pragaras namie. Mama su patėviu dažnai išgerinėja, riejasi, brolis – velnio neštas ir pamestas, neklauso, nieko nepadeda (aš jo metų – jį prižiūrėjau!), visiškai ant visko dėjęs… Nesakau, kad aš šventa, tingėdavau mokytis (maždaug 9-12 kl. iki pirmo pusmečio beveik nedarydavau nd, bet pažymiai išlikdavo padorūs, žemiausias vidurkis būdavo 7), bet šiuo metu labai susiėmiau, darausi konspektus ir t.t. Kaip pakeisti mamos nuomonę? Ar tiesiog pildyti prašymus tik į Vilniaus aukštąsias mokyklas?