Sveikos, merginos. Niekada nemaniau,kad likimas privers man kreiptis anonimu į jus, bet visada gyvenime būna pirmas kartas.

Tad nenoriu, kad čia apvarytumėt, ir išpeiktumėt,kad elgiuosi neteisingai. Taip mano tema apie ką pasakosiu yra kiek sudėtinga.

Tai esu paauglė 17 metų, susipažinau su vaikinu ir jis man pusę metų buvo tik draugas, visada jaučiau jam simpatija ir po Naujų metų mes susiėjome ir draugaujame. Daug laiko vienas su kitu praleidžiame jam be to 20 metų. Bet tėtis pradėjo pykti ant manęs, kad aš daug laiko praleidžiu su juo, kad mažiau mokausi, bet juk meilė ką padarysi. ir jis pergyvena dėl manęs,kad nepradėčiau per anksti gyvenimo, pas jį nakvoti neišleidžia, o labai norisi apsikabinti ir kartu miegoti, juk taip miela. Pats tėtis su mama sukūrė šeima kai mamai buvo 17 metų(ji jau laukiasi manęs ir gyveno su tėčiu) o tėčiui buvo 23 metai, skirtumas kaip ir su mano vaikinu visai nemažas. Noriu pradėti tėtį įpratinti, kad aš jau visai nemaža ir noriu su juo ir vėliau vakare susitikti, kaip su juo kalbėti, kaip jam tai aiškinti? neteko man dar tokioj situacijoj būti. Mama mane kuo puikiausiai supranta. Nes ji jauna jai 34 metai, ir ji išleidžia mane ir pas vaikiną nakvoti ( nes ji manim pasitiki, ir žino kad turiu protingą galvą, kad vaiku man dar nereikia, ir kad nekaltybės nenoriu dar prarasti ). Dažniausiai kai nakvoju pas jį, su mama sakome tėčiui, kad pas draugę, bet jau rečiau ir pas “drauges” išleidžia. Kaip man su juo kalbėti? kaip elgtis? kaip jam paaiškinti, kad aš protinga ir žinau ką darau, kad nebus nesąmonių ir panašiai.

Gal ir jums buvo tokių situacijų kai buvot jaunesnės papasakokit, kaip viskas klojosi ))

Nelaukiu žinučių,kad blogai darai,kad meluoji ir kad ta meilė išgaruos ir blah blah blah ) ne to žinoma jūsų klausiu, ir ne to prašau. Turiu puikiausią pavyzdį tėvai iki šiol kartu ir mamai tebuvo 17 metų, ir nebuvo paaugliška meilė ))))

AČIŪ