Labas vakaras, merginos.

Net nežinau nuo ko pradėti. Tiesiog bijau, kad pradėsite iš manęs juoktis, sakysite, kad oi – kokios čia problemos, bla bla bla, kad reikia saugoti santykius, bet mane taip graužia iš vidaus viskas, kad nebegaliu, o artimų draugių, su kuriuomis galėčiau pasikalbėti – neturiu Taigi, pradėkime nuo to, kad augau nuo mažens tik su mama. Tėvas mirė, kai dar buvau vaikas, nelabai jo ir spėjau pažinti. Mano vaikinas tai žinojo, bet iki vakar vakaro pernelyg neklausinėjo, kas nutiko jam, kokios buvo mirties priežastys…

Vakar, kai jau buvome gerokai išgėrę, pradėjome atvirauti. Na, ir aš pasipasakojau, kad mano tėvelis gyveno ne itin ramų gyvenimą – trumpai tariant, buvo vietinės reikšmės banditėlis. Ir kaip išsiaiškinome, jį mirties išvakarėse persekiojo jo priešai. Bėgdamas nuo jų, jis tikriausiai matė tik vieną išeitį – pasislėpti vieno daugiaaukščio šiukšlių vamzdyje. Deja, buvo per stambus, ir ten bandydamas pasislėpti užsitrigo bei galiausiai užduso… Kai vaikinas išklausė mane – aš tikėjausi užuojautos žodžio ar bent apkabinimo, bet… Jis atsiprašęs staiga pradėjo juoktis. Prašė, kad nepykčiau dėl to, jog jam pati situacija atrodo juokinga, ta prasme kad jis mirė būtent taip… Susipykom. Tada išvis pradėjo mane erzinti… Užleido šią muzikėlę: ir juokėsi visą laiką. Atsiprašė tik tada, kai pradėjau verkti.

Nežinau, po vakar vakaro nebegaliu su juo būti, taip skaudu, kad jis iš to pasityčiojo. Ką darytumėte jūs mano vietoje? Būtumėt su tokiu vaikinu toliau ar skirtumėtės?