Net ir patys ‘ištikimiausi’ nuklysta?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos. 4 metus turiu vaikiną, santykiai puikūs, iš aplinkinių dažnai sulaukiame pagyrų, kad esame nuostabi pora. Man 22, jam 25, Visada jaučiausi labai mylima, reikalinga, tačiau savaitgalį buvau išduota. Truputi apsipykome, jis išvyko pas tėvus į kaimą ir ten susitiko su kažkokia sena simpatija, jie permiegojo. Prisipažino jis pats, nes na buvo akivaizdu, kad kažkas ne taip.. Jis teigia, kad tai tebuvo laikina aistra, smarkus fizinis potraukis ir nieko daugiau… Labai jį myliu, bet atleisti nenoriu, per daug skaudu.. Kaip jūs manote merginos, ar verta atleisti? Nesuprantu, kodėl taip įvyko…
Nu stipri aistra kerta ne maziau nei alkoholis…siulau pabut atskirai menesi, matysit ar nepaisant isdavystes norit but su juo, ar ne
O vaikinas ar rimtai gailisi? Ar sako, kad klaida buvo?
isdaves viena karta nebutinai isduos antra, isdaves antra, isduos trecia ir trisdesimt trecia
o jus autore, apgalvokit, ar sugebesit ne tik atleisti, bet ir nepriekaistauti vaikinui paskui del to, jei atleisite ? Nesugebesite? tada neverta ir atleist.
negalėčiau būti su vyru, kuris jaučia TOKIĄ aistrą kitai moteriai.
ir liksiu prie tos nuomonės, jog protingas žmogus išlieka protingas ir užplūdus aistrai, ir padauginus alkoholio.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
