Prieš kelis mėnesius palaidojau artimą žmogų, bet vis pagalvoju, kad ten galbūt geriau ir kažkada vistiek susitiksim, šiek tiek ramina…

didžiausia užuojauta

Uzuojauta.o turite mylima zmogu i kuri galite atsiremti?lengviau gal butu :/

Uzjauciu jus tai tik irodo kad jum tas zmogus begalo brangus jus ji gerbet mylejot ir jum jis neatstos niekas stipribes manau viskas su laiku susitvarkys ir atsistatys i vezes

pas mane iki šiol jos kambarys toks, kokį paliko, visi daiktai savo vietose. Nors praėjo jau 7 metai…

Man vis kyla noras užsukt į svečius, paskambint. Ir tik kai jau susiruošiu, prisimenu, kad nėra

Nelabai yra ką patarti, galiu tik užjausti Aš pati esu netekus dviejų labai artimų žmonių per vienerių metų laikotarpį. Prireikė beveik šešerių metų, kad atsitiesčiau. Tik šiemet vėl pradėjau laukti Kalėdų. Jaučiu, kad gyvenimas eina toliau. Iki tol jis buvo kažkoks sustojęs. Kas keisčiausia, kad beveik negalvodavau apie juos ir beveik neprisimindavau, bet beveik kiekvieną naktį sapnuodavau. Tarsi jie grįžta namo, aš apsidžiaugiu, kad jie gyvi, negaliu tuo patikėti, bendraujam, kalbamės…Tada pabundu ir suprantu, kad tik sapnavau Labai kaltinau save dėl jų mirties, kaip ir dėl to, kad daug ko nepadariau, nepasakiau, ką galėjau. Prireikė daug laiko, kad sau atleisčiau ir suprasčiau, kad toks buvo jų likimas, kurį daugiau susikūrė jie patys, o ne aš. Nors gal ir dabar iki galo nesuvokiu, kad jie mirę. Jei galvočiau apie tai, nepakelčiau to. Aš tiesiog visada jaučiu juos šalia. Mano suvokimas apie Visatą yra toks, kad mirusieji neišnyksta, o tik pakeičia formą. Manau, kad jie visada yra šalia mūsų. Jaučiu tai Ir man nuo to ramiau. O dėl to noro nupirkti kažką tam žmogui… Neseniai pamačiau turguje tokį daiktą, kuris jam idealiai tiktų. Ir suvirpėjo širdis – reikia nupirkti! Tada prisiminiau, kad jo nebėra. Neturiu kam pirkti Ir tai jau tiek metų praėjus. Ranka nekyla išmesti kai kurių rūbų, nors daugelį išmetėm jau su šeima… Ir po to prisisapnavo sapnas, kad mano artimieji grįžta namo ir neturi net kuo apsirengti, nes viskas išmesta… Taigi… Reikės daug laiko, ir vis tiek nepavyks iki galo su tuo susigyventi. Bet taip jau yra. Yra dalykų, po kurių lieka toks tuščias tarpas, kurio niekas negali užpildyti. Tiesiog išmoksti su tuo gyventi. Ir, kaip nekeista, visai laimingai gyventi. Prisimeni tuos išėjusius žmones ir dėkoji Dievui, kad turėjai tokį gražų ir laimingą gyvenimo laiką su jais. Dėkoji jiems, kad buvo šalia Ir tebėra. Aš tikiu, kad jie šalia. Nes visada jaučiu tai Linkiu jums stiprybės ir laimingo gyvenimo, jis tikrai dar sugrįš

laikas zaizdu negydo. tiesiog vieni prisiminimai buna uzgoziami kitu.

jusu situacijoj geriausia butu isnest is namu mirusiojo daiktus. nebera kaip buvo, ir niekada nebebus. kam gyvent praeitim? sako mirusiams blogai, jie negali eiti i roju, jei su jais elgiamasi kaip su gyvais.

Gydo. Tikrai lengviau nei anksčiau, niekada nepamirši, bet vėliau atminimas iš liūdėsio peraugs į prisiminimus.

uzuojauta .o kas liecia tavo tokia busena ,tai labai nuosirdziai patarciau apsilankyt pas psichologe.Pries menesi mus aplanke ir tokia tragedija .ir tokios bedos uzgriuvo ir mano dukra ,nes palaidojo teti kuriam buvo tik 42m.sermenyse galima sakyt net nedalyvavo ,nes alpdavo ir daktarai uzdraude net i kapines eit .veliau prasidejo dar didesnes bedos ,ir padejo tik psichologe.