Sveikos, kas dar nemiega,

Taip taip, dar viena anoniminė tema.. Tačiau čia yra pažįstamų barakudų, kurioms nenoriu atskleisti savo asmeninių išgyvenimų.

Jau kokį mėnėsį jaučiuosi apgailėtinai. Atrodo, kad neturiu jokio noro kažką daryti gyvenime. Niekas man neįdomu – tuo, kuo aš užsiimu, vaikinas…Jaučiuosi tokia bejausmė.

Man labiausiai šiuo metu ramybės neduoda ši situacija: Su vaikinu draugaujame du metus, bet pastaruoju metu aš jam atšalau. Neturiu jam nusiskundimų, jis – idealus. Bet aš… atrodo su juo esu iš reikalo, nebebėgioja šiurpuliukai, net nesinori mylėtis, viskas daroma automatiškai ir šaltai, po pasekoje niekas nesigauna. Sakytumėt, palik. Tačiau, matyt, esu per daug prie jo prisirišus, nes apie jo palikimą pagalvojus iškart apsiašaroju. O gal ne? Tai ir nesuprantu, kame bėda?.. Ar viskas dar susitvarkys?.. Kalbėjau su juo apie tai, bet nemanau, kad jis gali man kuo pagelbėti. Tuo pačiu, išsipasakodama žiauriai skaudinu jį… Esu pasiryžusi daryti bet ką, kad su juo būčiau, jis taipogi, bet nežinau ką ir pati save gąsdinu tuo…