Žmogus su kuriuo draugauju daugiau nei 5 metus šiandien pasakė, kad mano užpakalis negražus dėl celiulito. uždavė tokį retorinį klausimą tai jeigu dabar taip yra tai kas bus vėliau? maždaug kai man bus 30metų. dabar man 23. nesu nei laiba nei stora, galim sakyt atrodau kaip dauguma lietuvių nemėgstančių sporto, viršsvorio neturiu. Tačiau celiulitą turiu jau 2metus ir jo nei padaugėjo nei sumažėjo, atrodo mano draugas tik dabar jį pamatė, kai tuo tarpu anksčiau sakydavo koks gražus tavo užpakalis, nors buvo jis toks pats tas mano užpakalis, atrodo tik draugas pasikeitė, o tiksliau jo jausmai. dar visai neseniai sakydavo, kad jam mano figūros trūkumai netrugdo, esu jam graži, netgi kai budavau nesidažius ir nesipuošus iš niekur nieko pasakydavo kokia tu graži.. paauglystėj ilgai turėjau valgymo sutrikimą,galima sakyt sirgau anoreksija, buvimas nepatenkinta savo kūnu truko labai ilgą laiką ir užtemdė daug mano gyvenimo metų. prieš 2 metus sirgau depresija, ta patirtis leido suprast, kad yra svarbesnių dalykų už lašinius ne vietoj ar kitus išvaizdos netobulumus. beveik išmokau save mylėt tokią kokia esu ir džiaugtis tuo kad esu sveika, daug kam graži, jauna ir t.t.

manau čia rašau labiau tam, kad išsikalbėčiau, nes esu viena svetimoj šaly su žmogum, kuris manau paprasčiausiai manęs nebemyli, dėl to, jam kliūna mano “baisusi tragiškasis celiulitas”, kuris mano pačios nuomone nėra jau toks ryškus, kaip pas kaikurias moteris būna. žinoma aš labai supanikavau ir imsiuos priemonių prieš tą pabaisą celiulitą, bet esmė ne tame juk..

ką jūs apie visa tai manot?