Prieš keletą dienų šeima gavo žinutę, kad mūsų dėdė ketina pasitraukti iš gyvenimo. Tokiomis akimirkomis laikas prarandą esmę, pradedi mastyti, kaip reikėtų elgtis šioje situacijoje, ką reikėtų pasakyti, kaip sutrukdyti šiam pasiryžtam žingsniui. Bet visos pastangos, visi užmojai tampa veltui, jeigu kitame laido gale signalas tyli, o jus skiria keli šimtai kilometrų ir nežinomybė. Tuomet pradedi mąstyti ką galėjai padaryti kitaip, ką privalėjai pasakyti, kad tokios situacijos būtų buvę galima išvengti. Protas ir jausmai tarpusavy susipina, viskas tarsi aplink išnyksta ir su tavim lieka tik kaltė ir baimė. Kaltė, baimė ir laukimas – kas bus toliau?

Vakar įvyko dar viena įdomi situacija. Buvau namuose ir kažkur laiptinėje išgirdau beldimą. Iš pažiūros nieko ypatingi garsai, turint omenyje, kad gyveni daugiabutyje ir čia nuolatos verda gyvenimas. Bet su laiku tas beldimas nenustojo ir darėsi vis smarkesnis. Prasidėjo pokalbiai. Supratau, kad išgėrusi moteris bando įeiti į namus, bet jos niekas neįleidžia. Pasiguosdama ji pradėjo skambinti visiems artimiausiems žmonėms. Iš pradžių buvo linksma, keletą kartų buvau net sukrizenus. Ten aukštu žemiau vyko lietuviška telenovelė. Bet laikas bėgo, po valandos aš jau stebėjausi jos nenumaldomu pasiryžimu išspirti duris ir žutbūt įsiveržti į vidų. Darėsi vis įdomiau, kaip užsibaigs ši drama ar jai pavyks įsilaužti, ar ji nuleidus rankas grįš namo, o galbūt supykęs kaimynas neištvėręs paskambins policijai. Durų daužymas buvo toks stiprus, kad turėjo girdėtis per visus penkis aukštus. Staiga vėl pasigirdo liūdesio perpildytas balsas ir aš lyg nujausdama atėjau prie durų paklausyti apie ką tiksliai kalbama. Girdėjau jos balsą taip aiškiai lyg tas pokalbis būtų skirtas man. Kažkam telefonu paskambinusi moteris sakė atsisveikinimo žodžius, jog gyveniams neturi prasmės, ji jau ilgą laiką apie tai mąstė, o dabar yra pasiryžusi išeiti ir ji nori atsisveikinti. Mano visas linksmumas kaip pat išsiblaškė. O ką dabar? Ignoruoti, vaidinti, kad nieko negirdėjau, patogiai ir šiltai sėdėti namuose savo komforto zonoje ar perlipti per save? Perlipti ten, kur nepatogu, kur kažkieno kito problemos. Prisiminiau dėdę. Kelios minutės per kurias dar spėjau peržvelgti save veidrodyje ar neišgąsdinsiu žmogaus sėdinčio apačioje. Sukaupiau drasą ir išėjau ten kur nepatogu. Ant laiptų sedėjo jauna moteris, kaip vėliau sužinojau jauna mama. Ji verkė ir rūkė galbūt paskutinę savo cigaretę. Atsisėdau šalia jos, ji atsisuko. –Kaip jautiesi? – Paklausiau jos. Ji pasimetė. Prasidėjo mūsų dialogas. Po kelių minučių pakviečiau ją pas save į namus.

Ji patikino, kad turi padaryti paskutinį skambutį ir ateis. Aš nenorėjau trukdyti jos pokalbiui išėjau ir laukiau namuose. Laikas vėl sustingo pradėjau galvoti kas bus, jeigu ją išgąasdinau ir ji nebeateis po skambučio. Pradėjau ją tikrinti ir dar kelis kartu išlindus iš namų pakviečiau ją. Galiausiai ji atėjo. Pradėjome kalbėtis apie gyvenimą, apie jos šeimą. Ir aš jai pasakojau gražius dalykus. Moteris, kuri dar prieš pusvalandį man buvo svetimas žmogus tapo tokia artima. Moteris, kuri ruošėsi pasitraukti iš gyvenimo ir atėjo į mano namus ašaromus nuplautu veidu dabar šypsojosi. 30 minučių – maždaug tiek užtruko mano laiko, kad moteris nusišypsotų ir jos akimis pasaulis vėl įgytų spalvas. Prieš atsisveikinant ji man pasakė: “Jeigu ne tas tavo – Kaip jautiesi?, nežinau kur dabar būčiau šią akimirką.”

Klausimas Tau šiai dienai kaip pasielgtum tu? Ar išdrįstum perlipti per save ir eiti ten kur tikrai nebus patogu? Penki aukštai, kiekviename po tris butus, tiek daug gyvenančių juose žmonių, bet visi pasirinko patogumą. Ar tu būtum vienas iš jų? Įsivaizduok sau artimą žmogų, kuris duobėje ieško šiaudo, o tas šiaudas galėjo būti, bet kuris praeivis, bet praeiviui pritrūko drąsos. Liūdna. Ačiū tam, kuris buvo šiaudu lemiamą akimirką mano dėdei.

Nori keist pasaulį? Puiku! Gali pradėti jau šiandiena nuo savo mąstymo ir išėjimo iš patogumo ložės.