Studijuojum intensyviai sportuoju ir dirbu vienu metu. Nepaisant didelio uzimtumo gaunu stipendija, pasiekiu apdovanojimu sporte, darbe jokiu priekaistu nesulaukiu… Vienintele mano beda – vaikinas. As ji labai myliu ir tikrai nepaliksiu (uzbegiu uz akiu tokiems siulymams). Jis daug pasiekes zmogus, turi savo imone, uzdirbta nama, nauja masina.. Gyvename kartu (kartu esame daugiau nei 5metus). Jis is manes reikalauja be proto daug. Kasdien laukia vakarienes (na gal ne kasdien, kartais jis “gamina”, tai yra nusiveda i restorana ). Kitus namu ruosos darbus dalinames per puse… Kiekviena karta, kai randu laisva minute atsipust jis man priekaistauja, jog nieko neveikiu… Pavyzdziui, ryte atsikelus begu i parka pasimankstint, tada i paskaitas, po paskaitu iskart i darba, po darbo gristu namo, padarau vakariene ir turiu mokytis… Jokiu pasedejimu facebooke ar paprasciausiam ilgesniam pokalbiui su mama… Pagal ji turiu i visus klausimus atsakyt taip ir ne ir kuo greiciau baigt pokalbi :X zinau, kad jis rupinas mano ateitim, man daug yra padejes, rades gera darba pagal specialybe, mokejo uz moksla viena semestra ir tt…. Aiskina, jog jam tingines ir nemoksos nereikia… Ai, dar masinoj atjunge radija, kad klausyciau visa laika audio knygu… Karta per savaite vos ne egzamina daro, klausineja ka ismokau is jo rekomenduotu knygu

Kaip man nuraminti toki darboholika ir parodyt, kad as esu zmogus ir man reikia poilsio? Ar as elgiuos teisingai to reikalaudama? Prasau padekit, siuo metu visiskai sugniuzdyta jauciuos, o draugiu, kurios paguost galetu jau seniai nebeturiu…