Labas vakaras

Pradėsiu nuo to, kad man 20m., tačiau NIEKADA nesu turėjusi vaikino. (Darželio ir pradinių klasių meilės nesiskaito ) Galbūt tam įtakos turėjo tai, kad paauglystės metais prioritetą teikiau mokslams, galbūt tai, kad buvau apkūni. Nors vaikinų- draugų esu turėjusi ir turiu vieną kitą, jie niekada į mane nežiūrės kaip į savo merginą. Suprantu, kad gal vaikinams nepatikau apkūni, tačiau jau kuris laikas, kaip viskas pasikeitė- numečiau daug svorio ir dabar tikrai turiu mano akimis žiūrint neblogą figūrą, tad dėl to antipatijos vaikinams kelti neturėčiau Tačiau jokių perspektyvų, kad artimiausius metus susirasčiau vaikiną- man niekas gyvenime nėra parašęs per fb ar senais laikais per one.lt., niekas nėra užkalbinęs ar pakvietęs į pasimatymą O taip norėtųsi meilės, apkabinimo, elementaraus susikabinimo už rankų, pasivaikščiojimų ir pan. Nesuprantu, kur problema- esu tikrai sugyvenamo ir draugiško charakterio žmogus. Šiaip su vaikinais sutariu daug geriau, nei su merginomis, kažkokiu būdu randu su jais kalbą, nors nesu vyriška. Tam matyt turi įtakos, kad žiauriai domiuosi sportu, taip pat automobiliais. Apskritai domiuosi viskuo, kas vyksta mūsų pasaulyje, noriu būti apsišvietusi visose srityse, nes mane tai veža! Bet kartais pradedu mąstyt, kad tai yra pagrindinė priežastis, kodėl netraukiu vaikinų Man net neskauda galvos, netingiu kur nors varyt Kalbėjau kažkada šia tema su vienu draugu, jis sakė, kad esu tobula mergina-tik draugė. Jį manyje gąsdina tai, kad esu pasak jo ”per daug protinga”.Nors pati tikrai to nesureikšminu ir nelaikau savęs kažkokia itin protinga- tiesiog apsišvietusi Pagal jo filosofiją, mergina neturi būti protingesnė už vyrą, nes vyras turi būti šeimos galva ir t.t. ir pan… Tipo dauguma vyrų taip mąsto. Tad jis mano, kad todėl vaikinai ir išsigąsta manęs. Bet kad jie net neprieina prie manęs!!!

Žodžiu, žiauriai noriu vyro Tiesiog gatvėj nurenginėju akimis. Susitinku kokioj parduotuvėj ar kavinėj, tai atrodo išsilydyčiau. Pamatau naują vaikiną kompanijoje, darbe, univere, prie vandens ir ”įsimyliu” (susižaviu) O dar tas vyriškas kvepalų kvapas…. Pamatau vyrą ir pagalvoju- atsiduočiau nedraugavus Aš rimtai

Klausiu įprasto MD klausimo ”Ar aš normali?”

O jei rimtai, tai šiaip įdomu būtų išklausyti nuomonę/istorijas tų, kurios ilgai neturėjo vaikino ir kokios buvo to priežastys ?

Aš tai pasakysiu taip- ieškot ir neieškau, nes kol esu jauna, vis dar tikiu ta sapalione, kad likimas atsiųs man skirtą žmogų, su kuriuo būsime verti vienas kito ir neverta pulti ant pirmo pasitaikiusio Bet žinot, kartais neramu- o jei sulauksiu kokių 25m ir vis dar nieko? Ir šiaip- visos draugės turėjusios bent po vieną vaikiną, kai susitinkam, pasakojasi savo santykių peripetijas, o aš ką?