Jauciuosi nieko nepasiekusi gyvenime..Pyktis ir pavydas ima kaip kiti zmones perkasi butus, namus, kuriasi seimas..o as nieko..Man 25, pries 8men paliko vaikinas, kuris galvojau,kad bus su manim visa gyvenima. Tyliai laukiau kada gi pagaliau isaus ta diena,kada gausiu ziedeli..ir ka, isdave su kita ir pats mane paliko..sugriuvo viskas ka planavau..siuo metu gyvenu viena, nuomojuos buta. Dirbu tikrai uz zema alga (vidutines Vilniaus algos nesiekia) ir istisai mastau kaip cia issisukti pragyvenant ir taupantis magistrui..Taip, studijuoju magistraturoje, dirbu, bet daugiau nieko neturiu..nei nuosavo busto, nei normalaus,patinkancio darbo, nei zmogaus salia.. nuprotesiu..taip,mastau gal savanaudiskai, bet labai norisi pagaliau pradeti gyventi, tureti kazka, susitaupyti, prie kazko prisiglausti..

Ka as darau del to? Pirmiausia bandau keisti darba, bet net nematau i kur siuo metu siusti,kur galeciau gauti daugiau gyvenu antikvariniame bute, (bobules tipo), veikia jau nerviskai i ji grizti, nes pries tai gyvenau naujos statybos name.. slegia ziauriai.. zinau,kad yra blogiau gyvenanciu, bet noriu kazko pasiekti…

Norejau tik issipasakoti ir gal nustoti jaustis visiskai nevykusia