Nu kodėl?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Bandysiu viską nupasakot trumpai drūtai. Seniai turėjau bėdų su nerimu, depresijom (psichologai išbandyta).
Visos bėdos iš to, kad per daug masčiau, per daug analizavau gyvenimą. Bet…iš esmės buvau laimingas žmogus, visada su šypsena, visada labai vertinau tuos, kurie buvo šalia. Turėjau užsibrėžusi didelių tikslų mokslų srityje ir jie man puikiai sekėsi. Maniau, kad sugebėsiu susikurt padorią karjerą.
Situacija šiandien: aš toli, nuo namų. Brangiausių veidų nemačiau jau seniai, kas naktį sapnuoju visus, iš tų sapnų nenoriu keltis. Baigiu bakalaurą, prašoviau pro šalį, pagal jį dirbti negalėsiu. Sudie karjera ir visa kita. Esu vieniša kaip pirštas, o po kelių mėnesių gyvenime dar nebebus vieno žmogaus, kurį beprotiškai branginu. Ir niekaip nepajėgiu su ta mintim susitaikyt. Už ko kabintis, kai NIEKO aplink nėra? Nieko, svajonių, net tų. Belieka kabintis už savęs, bet aš tik suknista nevykėlė.
Ir jau buvau susitvarkiusi su viskuo, saulės spinduliai išlindo, bet…vėl viskas apsiniaukė (kaip visada ir būna). Žinau, kad MD atsakymai gyvenimo nepakeis: paskaitysiu, pagalvosiu ,,nu gerai čia ji pasakė…” ir eisiu toliau verkt į pagalvę. Nežinau, kodėl rašau.
Pas artimuosius bet kada gali grižti, mokytis ką nors kitą ir perspektyvaus, susirasti naujų brangių žmonių. Panašu, kad esi tas tipas žmonių, kurie daug verkšlena, bet nieko nedaro
Gal ir jūsų tiesa, bet tam ir trukdžių yra. Aišku, tie trukdžiai tik mano galvoje. Taip pat, į finansus labai viskas remiasi.
up
Ką konkrečiai darei, kad kažkas pasikeistų? Galbūt pats laikas imtis veiksmų
Dariau viską, kad užsitikrinčiau įdarbinimą:
-Dirbau studijų metais, kas padėjo išlavėt kaip žmogui daugely sričių
-Univere buvau seniūnė, mentorė
-Mokiausi daug ir sunkiai ir galėjau džiaugtis aukščiausiais rezultatais
-Savanoriavau pagal specialybę trijose vietose.
Dėl savijautos:
-Ėjau į susitikimus su įvairiais žmonėm
-Skaičiau self help knygas
-Lankiausi pas psich
-Stengiausi išsikalbėti su žmonėmis visada, kad nieko savy nekaupt.
-N kartų visaip stengiausi keist gyvenimo būdą.
Visas tas š mano smegenyse įsišaknijęs smarkiai smarkiai. Atrodo tarsi aš jį vis apkerpu, po kiek laiko atauga. Kas kartą atauga lėčiau ir lėčiau, bet vis stipresnis. Norisi imt ir raut su šaknim.
Ką dar siūlot?
laikas pažvelgti į gyvenimą kitu kampu sėkmės!
Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.
<div
Truputį vaikiškai pasielgsiu ir pataginsiu keletą, mano nuomone, protingų narių
,gebančių parašyti itin objektyvius ir pastabius komentarus kitose temose. Slepiantis už anonimo sienos daugiau drąsos….
P.S. Aš suprantu, kad realybė nėra tokia jau bloga. Esu jauna ir galiu viską keisti, bet… mano smegenys viską iškreipia, nemoku objektyviai vertinti situacijų, o tik panikuot, verkt, gailėtis savęs ir panašiai.
@kamputyje
@bite1
@artitoli
Ačiū jums
Ką tik buvo ištikęs nesveikas panikos priepuolis. Nu ir vakaras sugadintas, nes rankos drebės dar kokias penkias valandas. Užknisa būt tokiai dundukei ir nuoširdžiai pavydžiu tiem, kas sugeba suimt gyvenimą už vadžių ir sėkmingai gyvent.
as irgi panasiai vargstu. ….
Atsidarau Jūsų temą, vis paskaitau ir tikrai nuoširdžiai nežinau ką parašyti. Žinau ir 40mečių kardinaliai pakeitusių profesijas, specialybes, žinau ir trisdešimtmečių grįžusių su šeimom į Lietuvą, kur viską reikėjo pradėti iš naujo. Grįžkit pas tuos, kuriuos sapnuojat, susiraskit mielą darbą, studijuokit ir t.t. Bet mano komentaras nieko vertas, nes niekada gyvenimas nebūna idealus, visada yra dėl ko panikuoti ir tik susitvarkius su savim, savo požiūriu galima tapti laiminga. O kaip tai daryti, nežinau
Ačiū visoms komentavusioms
Dabar man tas gerasis periodas. Nežinau, turbūt dėl to, kad nusikalus esu kaip nežinia kas, tai nebėra ir laiko depresuot. Ir pradedu mąstyti apie tolesnį stojimą į magistrą .
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
