Pati esu pametusi piniginę – aišku nieko neatgavau Nei pinigų, nei dokumentų, nei kortelių. Tad radusi kažkieno kito piniginę nežinau kaip pasielgčiau. Žinoma, būtų pilietiška nueiti ir grąžinti. Būtų. O kaip iš tikrųjų pasielgčiau priklausytų nuo aplinkybių, kuriomis radau piniginę, mano nuotaikos tą dieną etc.

esu radus piniginę. Bet toookią Net širdis stoja prisiminus, kiek ten buvo pinigų. Toks vaizdas, kad žmogus kokį nekilnojamą turtą ruošėsi pirkti, ar ką. Bet tada dar buvo tie pinigai – žvėriukai, ir jų vertė buvo nedidelė. Gal tik man, vaikui, atrodė, kad ten labai daug. Nors piniginė patikėkit – vos per siūles neplyšo. Situacija – eina dvi moterys, viena stuma sėdimą vežimėlį. Atkreipiau dėmesį, kad vaikas laiko gražią piniginę. Einu namo – ta pati ant tako guli. O moterys tos už poros šimtų metrų. Nulėkiau ir atidaviau, ačiū pasakė bent jau. Pati buvau pametus 300 litų – niekas nei vijosi, nei atidavė, nors pamečiau ten, kur daug žmonių. Ir tuoj pat susigavau, kad nebeturiu. Tai dabar net nežinau – bet grąžinčiau, ypač jei su dokumentais visais. Gal nors kokį saldainį gaučiau, nes kitaip nemiegočiau per naktis – mano sąžinė labai garsiai griaužtis moka

Džiaukitės jog bent dokumentus atgavot, nes kiek supratau piniginę, kad ir be pinigų, ji nešė į komisariatą. Gal ir negražiai mergina padarė, bet tikriausiai visus piniginėje buvusius dokumentus persidaryti būtų kainavę daugiau, nei tie MELEJONAI buvę piniginėje.

Atiduociau su visu turiniu. Jau yra teke taip padaryt. Uztat kai is manes buvo pinigine pavoge, tai buvo ITIN slykstus jausmas.